Sako, dabar – privalomojo sveikatos draudimo mokesčio laikais, vėl pasidarė naudinga emigruoti, pasikarti arba būti lenku. Juk lenkiškų savo šaknų, skaičiuojant nuo lenkmečio, kai visos pavardės ir vardai bažnytiniuose raštuose buvo rašomi lenkiškai, rasti visai nesudėtinga…
O lietuviu būti visai nebenaudinga. Tokia jau valstybės politika.
Belieka laukti dar gilesnės Sodros krizės, kai kartu su užsienio kapitalu į šalį reikės prisivilioti ir darbo jėgą iš užsienio, nes nebebus kam uždirbti pensijų dabartiniams pensininkams.
Ir liks Lietuvoje tik Mozė, o lietuvių tauta klajos užsieninėse dykumose. Mozė liks iki tol, kol jam bus grąžintas didelis turtas. Turtas žydų, kurie žuvo per antrą pasaulinį karą.
Likusiems gyviems, nors kai kurie – net ne trečias vanduo nuo kisieliaus.
Bet jie geri, kadangi sunkmetis, sutinka palaukti, nors su papildomu užmokesčiu už laukimą.
Todėl naudingiausia ieškoty savo žydiškų šaknų.
Dėl viso pikto.
Vienas žydelis sako žmonai:
-Rhozačka, kai aš numyrsiū, įdėk man karstan Torhą, Bibliją ir Korhaną.
– A kodėl, Monia?
– Dėl vyso pykto, Rhozačka. Dėl vyso pykto.