Vilniaus legendos – Kunigaikštytė vilkė

Vieną speiguotą 1457 metų vasario 14 dienos rytą šviesiausiam ponui, Lietuvos didikui, Vilniaus vaivadai  jo mylistai Jonui Goštautui medžiojant po tolimo Vilniaus užmiesčio – Žvėryno miškų kalvas, ant jo šoko didžiulis vilkas.
Skalijo šunys, skubėjo, bėgo artyn tarnai su vilyčiomis ir kitais ginklais!
Nors ir parverstam ant žemės, Goštautui pavyko išsitraukti kalaviją, ir besiblaškant iš išgąsčio nukirsti žvėriui leteną. Vargšas vilkas kaukdamas pašoko, persivertė kūliais ir ištrūkęs iš šunų apsupties baisiausiai šlubuodamas ir taškydamas kraują nubėgo gilyn į Žvėryno miškų glūdumas.
Drebančiomis rankomis Goštautas nukirstą vilko leteną įsimetė į kuprinę.
Sugrįžęs į savo palocius Zamkowoj (Pilies g.) ir atidaręs kuprinę, kilmingasis ponas Goštautas vietoje vilko letenos rado dailią moterišką ranką su rytų motyvais papuoštu kinų auksakalių darbo žiedu. Žiedu – kadaise jo pirktu iš tolimojo Gariūnų kaimo pakelės plėšikų ir prieš keletą metų dovanotu kunigaikštytei Elžbietai Druckai-Trabskai, antrajai jo žmonai.
Negera nuojauta nutvilkė Joną Goštautą…
Užbėgęs laiptais į vaivadienės apartamentus, pamatė ant lovos gulinčią, kraujais paplūdusią žmoną. Gulėjo apsikabinusi ranką su nukirstu delnu. Skubiai iškviestas geriausias ano meto Vilniaus medicinos mokslų daktaras – masteris cirulninkas Šoluchas nieko vargšei padėti nebegalėjo.
Liūdnas Vilniaus vaivada vėl tapo našliu.

Merginos, sveikinkit savo mylimuosius švelniai ir atsargiai…

Kodėl nė vienas Vilniaus meras nenešiojo kepurės?

Sako, tapus meru, kepurės greit sudega…

Vilniaus legendos – Dar apie Vilniaus Baziliską

2009 Viešpaties metų, Vėliaus mėnesio tryliktosios dienos, penktadienio įrašas.

Senovės vilniečiai mėgdavo gražias ir nekaltas mergeles vesti Vilniaus Baziliskui. Sustodami pakeliui visose žydų smuklėse. Tokie dalykai ten dėdavosi, kad atvykus iki Bazilisko buveinės – požemių ant Bokšto kalvos, prie Subačiaus vartų, merginos reikalaudavo banketo tęsinio, šampano ir Bazilisko. Baziliskas susigūžęs slėpdavosi požemių kamputyje ir liūdnai verkdams šaukdavo:
– Ar čia budelio namo rūsiai Barbakane , ar koks bordelis – namai viešieji? Kur nekaltosios mergelės man?
Taip po truputį Baziliskai ir išnyko. O gal ir ne…
Gražioji Kristina S. sako, kad jau seniai madinga Bazilisko nebebijoti, o senieji vilniečiai šį padarą yra gana prisijaukinę ir laiko labai blogu ženklu, kai jo nematyti ir jis pamirštamas.

Vilniaus legendos – Srovės ir čiurkšlės.

Prieš 156 metus, 1853 metais prie Generalgubernatoriaus rūmų (dab. Prezidentūros) buvo pastatytas puošniausias Vilniaus mieste fontanas. 1853 m.  spalio 12 dieną vyko fontano atidarymas. Bene daugiausia prie šio projekto prisidėjo pats tuometinis generalgubernatorius. Jam ir buvo suteikta garbė pirmam paleisti srovę.

Ir fontano baseinėlio, aptverto stulpeliais ir grandine, viduryje stovėjo dvi bronzine spalva nudažytos figūros ir vaza, o į dangų tryško smagi vandens čiurkšlė.

Fontanas Prez

Vėliau komitetas aikštėje priešais generalgubernatoriaus rūmus ten esančio fontano vietoje  nutarė statyti paminklą Muravjovui – Korikui.

Paminklas korikui

Paminklas buvo atidengtas 1898 rudenį, su didžiausiomis iškilmėmis. Jau kitą naktį paminklas buvo išteptas vilko taukais…  Sakė, kad su šiuo papročiu nepadėjo susidoroti net ištisą parą budintys apsauginių būriai bei griežtos bausmės. Ir vėliau, jau mirus Muravjovui, jam pastatytą paminklą miesto studentai bei moksleiviai nuolat organizuotai ištepdavo vilkų taukais, dėl to aplink nuolat būriuodavosi didžiulės šunų gaujos, kurios staugdavo ir lodavo ant Koriko statulos ir stengdavosi ją atžymėti savo kvapu..

Ilgalaikis fizinis ir energetinis poveikis vietai nepraėjo be pasekmių.

Ir dabar  kai kurie užsieniečiai, nežinodami, kad tai Prezidentūros tvora, neaiškaus, magiško spaudimo skatinami, naktį stabtelėja čia „savo reikalu“..

Vilniaus legendos – 我們美麗的波蘭維爾紐斯!

Vilniuje, viename iš kinietiškų restoranų dirbantis virėjas – kinas Ti Len 波蘭人, istorikas savamokslis, per atostogas savo tėvynėje Kinijoje, tyrinėdamas gausią Bambukų metraščių istorinę medžiagą, nustatė, kad kinai gyveno Lietuvoje, dabartinėje Vilniaus teritorijoje jau 5- ajame mūsų eros amžiuje. Juos atsivežė Didysis Lietuvos Rikis Živinbudas, kad išmokytų feng-shui vietinių pilių statybų specialistų .

Todėl, įkvėptas kai kurių mūsų kaimynų ministrų pareiškimų, kinas sugalvojo pareikšti, kad Vilnius ir jo apylinkės yra dar ir Kinijos istorinės žemės, sutvarkytos pagal kinietišką feng-shui. Kadangi kinai šiose žemėse ilgainiui buvo asimiliavosi, greitai turėtų būti rengiamasi šią istorinę neteisybę ištaisyti, priimant daugiau imigrantų iš Kinijos. Todėl visi gatvių pavadinimai mieste šalia lietuviškų greitai turėtų būti rašomi ir kinų kalba, be to, dirbti į miesto savivaldybės valstybės tarnautojų pareigas turėtų būti priimami žmonės, mokantys kinų kalbą ir rašmenis.

China_face

Vilniaus legendos – Devyngalvio Slibino choras

Po Joninių nakties, sėdėjo Devyngalvis Slibinas ant Neries upės kranto ir vienas kažką dainavo sau – labai nedarniu choru.
Devyngalvis