sarmatija.lt

Homo Sarmatikus beieškant

Dar visai neseniai, bent puse lūpų prasitarus apie garbingą Sarmatijos praeitį, neretas iš mūsų baimindavosi taiklia užsistagnavusio akademiko ranka paleisto neprekinės išvaizdos vaisiaus ar daržovės. Prieš keletą dešimtmečių, pirmieji Sarmatijos tyrinėjimo pionieriai negalėdavo net prisiartinti prie archeologu monopolizuotų, lyg aukšta spygliuota tvora aptvertų kasinėjimų aikštelių. Akademikai lyg slibinai, savo godžiom ir pavydžiom letenom paslėpę laikė rūsiuose neįkainuojamas Sarmatijos vertybes, lyg bijodami, kad tiesa paaiškės. Bet tiesa, mano mieli skaitytojai, visada paaiškėja. Bėgant laikui, mums atsivėrė naujos galimybės, visų pirma galingojo ir neaprėpiamo interneto dėka. O koks mane apėmė džiaugsmas, kai pirmą kartą savo internetinės naršyklės lange pamačiau Ptolemėjaus Atlaso originalą, kur jo pavargusia ranka buvo pirmą kartą įrašytas tas didingas žodis – Sarmatija.
Bet laikas eina ir Sarmatijos tyrinėtojai tęsia savo didingą misiją, atradimas seka atradimą, mūsų akys krypsta į vis senesnias ir paslaptingesnes istorijos dulkėmis paslėptas žinias. Dar taip neseniai mes mes įrodinėjome savo valstybę egzistavus šalia Romos imperijos, arba Kserkso Persijos, o dabar jau tuo beveik niekas nebeabejoja. Atėjo laikas pažiūrėti dar giliau, užduoti sau klausimus, į kuriuos galbūt jau visai neužilgo bus duoti atsakymai.
Tai kas tie žmonės, kurie sukūrė Sarmatiją? Kas suvienijo padrikus Europos gyventojus ir davė jiems vieną vardą? O gal jų vienijimasis buvo nulemtas kiek kitokių priežasčių? Mano nuomone, gerbiamieji skaitytojai, ir aš ją artimiausiu metu pagrįsiu nenuginčyjamais faktais, priešistorinių Sarmatijos gyventojų susivienijimą nulėmė ne kas kita, kaip jų prigimtis, prigimtis taip juos išskyrusi iš kitų to meto žmonių – tie žmonės buvo kitokie, jie buvo – Homo Sarmatikus. Įsiminkite šiuos du trumpus žodžius, kadangi jau visai neužilgo, jie bus linksniuojami Lietuvos miestuose ir miesteliuose su didžiausiu džiaugsmu, kaip ir su giliu liūdesiu bei užslėpta pagarba tarp niūrių institutų sienų.
O įrodymų toli ieškoti nereikia, bendrą sarmatų kilmę linksniavo visi praeities autoriai, nuo Homero iki Cicerono, nuo Šurupako įrašų iki Paros Archilocho. Nepaaiškinamos kilmės priešistoriniai kapai su sarmatų simbolika randami per visą Euraziją ir Afriką. Atsargūs antropologai, dar tik kuždasi apie tai, ką mes jau ruošiamės iškelti į pažinimo šviesą – sarmatų protėvis, savotiška trūkstamoji grandis – Homo Sarmatikus keliasi iš užmaršties kapo, ir koja kojon, su savo atradėjais, ir Jumis visais, gerbiamieji skaitytojai, ruošiasi atsakyti į dar neatsakytus klausimus.

Visšvirkštys
Vilnius 2009.07.10
http://sarmatuva.blogspot.com/

Sarmatuva Tai vieta, kur istorija pateikiama tikriems jos vertintojams, be interpretacijų ir išlygų 😉

Kaunas 713 metais! – Iš didelio rašto, išeita iš…

Kaip runų „žinovas“ Juozas Šeimys „ runas“- lotyniškus knygos dalių ir jų numerių pavadinimus vertė .

Technikas mechanikas sugebantis į lietuvių kalbą „išversti“ bet kokios senovės kultūros, bet kokius rašmenis, kai kam (gana teisingai) gali pasirodyti panašus į tokį su kuriuo jau kalba dievas.

Senojo Kauno graviūra, Kaunas 713 metais, anot Šeimio jam atsiųsta iš Vokietijos,  iš tiesų yra (net studentams gerai žinoma)  Prūsijos istoriko Ch. Hartknocho (1644-1687) veikalo „Senoji ir naujoji Prūsija, arba dvi Prūsijos istorijos dalys“ iliustracija – XVII a. Romovės piešinys pagal S. Grunau aprašymą.
Alt und neues Preussen oder Preussischer Historien zwey Theile…
Franckfurt und Leipßig: in Verlegung Martin Hallervorden;
Druckts Johann Andrece, 1674. [46], 668, [60] p.: illustr.
Christophorus Hartknoch veikalą turi ir mūsų Vilniaus universiteto biblioteka.
„Runas“ – užrašą, kurio, anot p. Šeimio „niekas nepaskaito“, visai nesudėtinga surinkti kompiuteriu:
Ad Part  I Cap. V n. II & Cap. VII n. III

O  p. Šeimys iškilmingai skelbia ką byloja tos „runos“:
Ad porta pirmo Kapu penktas Undono sa Kono tuno, 713 metai!!!
O iš tiesų – (Kaunas tūno) Pirmos knygos dalies penktame ir septintame skyriuose.
(lot. Part – dalis)
(lot. Cap. – capitulus) – skyrius…

Dėkui už puikią medžiagą, jau pasižymėjusiems savo ekstremaliai švietėjiška veikla K. Pūko radijui ir televizijai , (Jutube irgi) žiūrėti labai linksma ir juokinga.

Taip…
Istorija pilna paslapčių, mislių… Ir tik laukia p. Šeimio naujo įkvėpimo…
Mįslingai atrodo ir labai panašūs į runas paslaptingi užrašai:

Belieka tikėtis, kad greitai sulauksim gerbiamo p. Šeimio nuomonės ir apie tai.