juokingi patarimai grybaujant

Nuvalkioti, bet vistiek naudingi patarimai pradedančiam grybautojui

Prieš susiruošiant grybauti.
Kiekvienas patyręs grybautojas žino, kad parsinešti grybų einama tiktai į turgų arba parduotuvę. Grybauti miškan eina tik tikrieji tylios medžioklės mėgėjai. Ir čia yra didžiulis skirtumas: turguje iš karto matyti, kad grybai dar neauga, pardavimui jų turi tik kelios gudrios bobutės, o miške tos žinios ateina tik po daugelio valandų beviltiškų paieškų.
Nėra prasmės anksti keltis. Nes visada atsiras grybautojas pensininkas, kuris pirma jūsų aplėks grybingas vietas.
Neverta imti į mišką, pavyzdžiui, mėgstamiausių paveikslų ar knygų kolekcijos. Neverta eiti grybauti basomis, arba su slidėmis. Svarbu graži ir stilinga apranga. Todėl verta žinoti, kad vienos iš televizijų mėgstami geltoni guminiai batai seniai nebemadingi.
Troškulio numalšinimui geriausia pasiimti po tris arbūzus. Spiritinius gėrimus dera vartoti tik esant būtinybei, bet ne anksčiau aštuonių ryto. Maisto verta imti tik tiek, kad nenumirtumėte iš bado. O štai degtukų pasiimkite daugiau. Kad nenumirtumėte dėl degtukų stygiaus. Nes miške kūrenti laužus draudžiama. Kad nesudrėktų, degtukus galima laikyti prezervatyve. Kelionėje gali praversti ir prezervatyvas ir degtukai. Be to, lengviau paaiškinti žmonai kam jums grybaujant reikalingas prezervatyvas.
Orientavimuisi miške verta pasiimti kompasą, dar geriau du.
Kompasas – tai toks apvalus prietaisas su rodykle. Nepainiokite su laikrodžiu: kompasas laiko nerodo. Kompaso pagalba galima nesunkiai surasti samanas augančias šiaurinėje medžio pusėje. Egzotikos mėgėjai gali  pasiimti sekstantą (toks senovinis navigacinis matavimo prietaisas – nepainioti su sektantu) arba astrolioabiją. Galima pasiimti ir pakrautą išmanų telefoną su navigacine programėle arba navigatorių. Svarbu miške nepamiršti jį įjungti. Tam yra specialus mygtukas.
Kiekviena kelionė prasideda nuo frazės „Ar žinote ką mes pamiršome?“
Jeigu kompasą ir kitas navigacines priemones pamiršote namie, galima orientuotis pagal paukščius: rudenį paukščiai skrenda į pietus. Jeigu vis dar bijote pasiklysti, išgerkite anksčiau minėtų spiritinių gėrimų. Tai nuslopins baimės jausmą.
Kokius grybus rinkti?
Kadangi grybai mėgsta drėgnas vietas ir lietų, jų kepurėlės turi skėčio formą.
Kai kas grybus skirsto į baltuosius ir raudonuosius su baltais taškeliais. Iš tikrųjų baltieji grybai turi rudos spalvos kepurėlę.
Verta žinoti, kad grybai būna valgomi ir nevalgomi. Nors valgyti galima visus, tačiau kai kuriuos tik vieną kartą, ir dar blogiau: kai kurie nevalgomi grybai labai išraiškingai paveikia organizmą – sukelia traukulius, spazmus, vėmimą, geriausiu atveju – stiprų viduriavimą. Todėl patogiausia ragauti grybus namuose. Maistui netinkamų ar net nuodingų medžiagų atsiranda ir senuose grybuose.
Lietuvos miškuose auga daugiau kaip 1000 kepurėtųjų grybų rūšių, iš jų 382 valgomų grybų rūšys, o sąlygiškai nuodingų  – apie 100 rūšių. Iš 382 valgomų rūšių tik irgi apie 100 yra gero ar priimtino skonio, tačiau intensyviai renkama apie 20 rūšių.
Todėl patikimiausia rinkti baltuosius grybus – jaunus baravykus. Baravykų yra gana daug rūšių, tačiau tik vienintelis iš jų nuodingas – šėtonbaravykis, kurio Lietuvoje per paskutinius kelis dešimtmečius nerasta.


Kaip atskirti grybus?
Baravykus atskirti lengva. Jei nusprendėte rinkti ne tik baravykus, grybui atpažinti iš daugiau kaip 1000 kepurėtųjų grybų rūšių verta pasitelkti modernias technologijas. Pasiimkite išmanų telefoną arba nešiojamą kompiuterį. Netyčia radus kokį grybelį dera sulyginti jį su atvaizdu kokioje Vikipedijoje, ar specialioje programėlėje. Nors iš to dažniausiai maža naudos, nes rastas grybas praktiškai niekada nepanašus į savo atvaizdą internete.
Čia verta pasitelkti logiką. Pirmiausia – aišku, kad prieš jus šiuo mišku jau praėjo šimtai grybautojų ir vargu ar jie būtų palikę jums gerą grybą. Todėl greičiausiai jūsų rastas grybas yra nevalgomas ar net nuodingas.
Be to, vos ne kiekvienas neblogas grybas turi savo blogą ir nevalgomą antrininką.
Baravykas – aitrusis baravykas, voveraitė – voveraitinė guotelė, kelmučiai – kelmabudės ir eglinės kūgiabudės, pumpotaukšlis (kukurdvelkis) – paprastoji ankštenė (kai kas net supainioja su triufeliais), ūmėdė – žalsvoji musmirė, valgomasis pievagrybis – stambioji gijabudė, valgomoji skėtinė žvynabudė – smailiažvynė žvynabudėlė.
Išvada paprasta – neverta rinkti antrininkų, nes dauguma iš jų ne tik nevalgomi, bet ir nuodingi.
Kaip atskirti pavojingiausią`- žalsvąją  musmirę? Labai paprasta. Pirmiausia – žalsvoji musmirė, gamtininkų teigimu, daug skanesnė už, pavyzdžiui, raudonąją. Bet jei nenorite jos ragauti, tereikia pagauti musę ir patalpinti ant grybo. Jei po dviejų valandų musė vis dar bus gyva, tai gali būti, kad radote ne paprastą musmirę, o žalsvąją. Žalsvoji nuodija žmones, o ne muses.
Kur ieškoti grybų?
Grybų lietus – tai žvejų išmislas. Daugelis grybautojų puikiai žino, kad grybais nelyja, grybai auga žemėje. Ir dažniausiai miške. Grybai mėgsta natūralias slėptuves – auga po lapais, samanomis, po medžių šakomis. Todėl jų neverta ieškoti po miške paliktu tualetiniu popieriumi, suglamžytu laikraščiu, išmestais buteliais ar higieniniu paketu. Taip pat neverta grybauti pakelėje, patvoryje, šiukšlyne. Labai maža tikimybė surasti valgomųjų grybų ir mieste ant asfalto.
Kur ieškoti grybo galima spręsti ir iš jo pavadinimo. Paberžiai auga po beržais, paliepės – po liepomis, baravykas paąžuolis – po ąžuolais, kelmučiai – ant kelmų. Dažniausiai pačios grybingiausios vietos yra už (prieš) tos vietos kur susiruošėte grybauti. Geriausias vietas žino senos bobulės iš Dzūkijos, bet niekam niekada neišduoda. Paklaustos, sako: „mišky, vaikeli, mišky“. Lyg mes patys to puikiausiai nežinotume.  Jos niekada neina grybauti, jos eina susirinkti grybų.
Tačiau, nors ir  ilgai paklajojus, grybų visgi rasti galima. Yra teorija, kad uodai ir erkės ir kiti miško kraujasiurbiai specialiai augina grybus, kad prisiviliotų sau grobio.
Elgesys miške ir išėjus iš miško.
Svarbi yra grybavimo taktika. Patyręs grybautojas rinks grybus tik eidamas pakeliui namo – taip duodama grybams dar šiek tiek paaugti.
Neverta spardyti visokių šungrybių. Kadangi miške nevalgomų grybų daug daugiau negu valgomų, jūs greitai pavargsite. Negalima miške rėkauti kaip debilui, pamačius kiekvieną musmirę ar netyčia užkliuvus už baravyko.
Jei baravyką radote iš tiesų, ir jo kepurėlės skersmuo didesnis negu  1,5 cm, elkitės išdidžiai, ramiai ir santūriai. Pasilenkite prie jo iš šiaurinės pusės (tos kur ant medžių auga samanos, kurias radote pasinaudoję kompasu), paimkite už koto ir grakščiu bei elegantišku sukamuoju (pagal laikrodžio rodyklę) judesiu jį išraukite. Ir ieškokite likusios baravykų šeimynos. Jau nebegalioja tie mitai, kad grybus būtina pjauti. Nupjauti gražūs kotai tik išduos gausiems konkurentams kur auga grybai ir dar juos sunervins (mane tai tikrai nervina). Sėkite gėrį gyvenime  ir grybavime.

Jeigu grybaudamas pakliuvote veidu į voratinklį, nereikia paniškai daryti staigių judesių. Voras daug greičiau pribaigia įnirtingai judančią auką.
Kai kurie grybautojai prieš išeinant iš miško pridengia savo krepšius beržo tošimi, šakelėmis, žolėmis. Taip nematyti, kad krepšyje beveik nėra grybų. Dar kiti atvirkščiai: ant žolės, kankorėžių ir šakelių sluoksnio viršaus krepšyje paskleidžia ploną geresnių grybų sluoksnelį, sudarydami gražų pilno baravykų krepšio vizualų efektą.
Jeigu miške pasiklydote.
Ilgiausios klajonės prasideda nuo frazės „Aš žinau trumpesnį kelią!“
Jeigu pasiklydote Islandijos miške, tereikia atsistoti. Deja, Lietuvoje toks triukas nepadės. Tarkime pasiklydote, mobilusis beskambinėjant iš ne ryšio zonos, nudvėsė. Jei nors apytiksliai žinote kur (po galais) velnias jus nunešė ir bent jau ar pietuose, ar šiaurėje (vakaruose ar rytuose) turėtų būti palikta jūsų mašina, reikėtų rasti pasaulio šalis.
Pietų radimui pirmiausia pasižiūrėkite į medį. Jei medis – palmė ar kiparisas, tai jūs net labai pietuose. Jei medis ne palmė, reikia susirasti ant medžių augančių samanų. Samanų vaizdas labai ramina. Nusiraminus, galima nustatyti vėjo kryptį. Tam reikia paseilėti pirštą ir pakelti jį į viršų. Pastovėjus taip valandžiukę, paklausti savęs: „Ar vėjo krypties žinojimas man kuo nors padės?“ Jei atsakymas teigiamas, tęsti vėjo krypties nustatymo procedūrą. Jei ne, mėginkite nustatyti pasaulio šalis.
Šiaurės kryptį galima rasti pagal skruzdėlyną. Tam net nebūtina ant jo atsisėsti. Skruzdėlynas beveik visada būna medžių pietinėje dalyje ir jo pietinis šlaitas nuožulnesnis.
Yra ir sunkesnis, tačiau patikimesnis būdas – kišeniniu peiliuku nupjauti kokį storesnį medį. Nupjauto medžio kelmo rievės visada storesnės pietinėje pusėje.
Galima mėginti prisiminti kurioje pusėje buvo saulė, įeinant į mišką: jeigu dešinėje, tuomet, išeinant iš miško, ji turi būti kairėje pusėje ir atvirkščiai.
Atėjus nakčiai, padės mėnulis. Vidurnaktį priešpilnis yra vakaruose, pilnatis – pietuose, delčia – rytuose. Bet kur čia naktį eisi… Pažvelkite į šiaurinę žvaigždę. Iš toli ji niekingai maža palyginus su jūsų problemomis. Tačiau kas tos jūsų problemos palyginus su kosmoso didybe…
Sulaukus miške ryto, saulė 7 val. būna rytuose, šešėlio kryptis jums parodys vakarų kryptį, 13 val. saulė būna pietuose, nuo medžių krintantys šešėliai bus trumpiausi ir jie jums parodys šiaurės kryptį. Apie 19 val. saulė būna vakaruose. Pasaulio šalis dieną galima nustatyti saulės ir rankinio laikrodžio pagalba. Laikydami mechaninį laikrodį horizontalioje padėtyje, pasukite jį taip, kad valandinė rodyklė būtų nukreipta į saulę. Tuomet tiesė, einanti per vidurį tarp valandinės rodyklės ir skaičiaus 1, bus nukreipta į pietus.
Jei saulė slepiasi debesyse, belieka naudotis anksčiau aprašytais skruzdėlyno ir kelmo metodais.
Dėl visa ko, reikia kažkaip (siūlais, ženklais sudėliotais iš šakų ar kankorėžių) žymėti savo buvimo vietas ir judėjimo kryptis, tai padės po kokios savaitės  jus surasti  giminaičių iškviestai gelbėjimo komandai.

Jeigu sėkmingai grįžote iš miško.
Būtina grybus kuo greičiau nuvalyti. Galima išsivirti ir paragauti. Galima išsikepti. Galima paruošti kažką įdomesnio, pasitelkus gausius receptus internete ir literatūroje. Galima pasūdyti žiemai. Maistine verte jie artimi mėsai.
Geriausiai grybus džiovinti. Teisingai išdžiovintas grybas išsilaiko iki šimto – šimto dvidešimt metų.
Švieži grybai mažai kaloringi, ne apie 90% jų masės sudaro vanduo. Džiovinti – žymiai kaloringesni, pvz., baravykai apie du kartus kaloringesni už žuvį, maistingesni už kiaušinius, dešrą. Grybuose yra baltymų ir aminorūgščių, taip pat daug naudingų ir dar daugiau nenaudingų mineralų. Baravykai ir kazlėkai turi antioksidacinių savybių. Verta atsiminti, kad grybų sudėtyje yra ne tik baltymų ir mineralų. Grybai, ypač surinkti pakelėje – puikus sunkiųjų metalų šaltinis :).

O kalbant rimtai, labiausiai Lietuvoje reikia vengti penkių nuodingiausių grybų rūšių:
1. Žalsvosios musmirės; (kartais panaši į ūmėdę ir žaliuokę)
2. Smailakepurės musmirės; (kartais panaši į ūmėdę)
2. Eglinės kūgiabudės;(panašios į kelmučius)
4. Patujaro plaušabudės;(panaši į pavasarinę balteklę, pievagrybį)
5. Nuodingojo nuosėdžio. (išsiskiria oranžiniai ruda, plaušuota kepurėle, kurios lakšteliai taip pat oranžinio atspalvio, Lietuvoje retas)

Pagal internetinius šaltinius.
Reklama