juokai apie amžių

Kaip bėga metai…

Sėdėjau eilutėje prie savo naujojo odontologo kabineto laukdama priėmimo ir žvalgiausi. Žvilgsnis užkliuvo už ant sienos kabančio odontologo diplomo, kuriame, aišku,  buvo jo vardas ir pavardė.
Perskaičiau ir staiga atmintyje iškilo aukštas, gražus tamsiaplaukis vaikinas su tokiu pat vardu ir pavarde, kuris, prieš kokį trisdešimt metų, kartu su manim mokėsi vidurinėje. Nejaugi mano  naujasis odontologas ir yra tas pats vaikinas? Kurį, beje,  buvau netgi truputį įsimylėjusi…
Tačiau jį pamačiusi, greitai atsikračiau tos minties. Tas, beveik plikas vyriškis su pražilusiais likusiais retais plaukais, išsikišusiu pilvuku, ir putniu, tačiau pilnu raukšlelių veidu buvo per senas, kad galėtų būti mano mokyklos draugu.
O gal? Po to, kai jis apžiūrėjo mano dantis, paklausiau ar kartais jis nelankė tos mano X mokyklos…
– Taip. Mokiausi toje mokykloje ir net buvau vienas geriausių mokinių, – kukliai nusišypsojo.
– O kuriais metais baigėte? – paklausiau.
Jis atsakė:
– Aštuoniasdešimt pirmais. O kodėl klausiat?
– Jūs buvote mano klasėje! – pasakiau nudžiugusi. Jis įdėmiai mane nužvelgė…
Ir…  Tada tas apgailėtinas, raukšlėtas, storas senis manęs paklausė:
– O kokio dalyko jūs mokėte?

© Vertalas iš interneto platybių
Reklama