Pasakos

Nugalėti drakoną (Dovanėlė)

<…>
– Haaa! – suriko Riteris ir atsistojo pozoje.
– Kokia gi čia poza? – nusišaipė Drakonas. – Atakuojantis švilpikas?
– Ginkis!!! – suriko Riteris, bet iš vietos nepajudėjo.
– Nuo ko? – nustebęs apsidairė Drakonas.
– Nuo manęs!! Nuo ko gi daugiau?! – dar garsiau suriko Riteris.
– Nerėk, ką? – susiraukė Drakonas. – Kam rėkti? Na, nesiseka mums dvikova. Nesiklijuoja kažko.. Kam gi rėkauti?
– O ko tu? Kodėl? – vis niekaip nesiryžo pulti Riteris.
– Būū! – pasakė drakonas ir išpūtė garų srovę.
– Mama! – sušuko Riteris ir užsidengė skydu.
– Vėl pradėjai tik gintis? Kokioms keturiasdešimčiai minučių? – atsiduso drakonas. – Aš jau eisiu, gerai? Juk trečią kartą čia trypinėjam vietoje be jokio rezultato.
– Kodėl be rezultato? – išlindo Riteris. – Aš gi ietį mėčiau. Iš pat pradžių.
– Aha. Atsimenu. Per arti, per arti, per toli. – linktelėjo Drakonas. – Sprendžiam. Arba tu kovoji, arba aš einu.
– Gal neik dar, ką? – paprašė Riteris. – Man labai reikia. Nugalėti reikia.
– Na tai nugalėk! – baubtelėjo Drakonas. – Ko čia veršiuojiesi?
– Bijau aš! – prisipažino Riteris. – Tu va koks didelis.
– Tai eik namo! – vėl baubtelėjo Drakonas.
– Negaliu aš. Šiandien įsimylėjėlių diena. Niekaip negaliu be pergalės. – papurtė galvą Riteris.
– Tai eik ir sakyk, kad nugalėjai. O aš – niekam – niekam. O įrodymui… Nežinau. Nors… Kažkada dantis nuskilo. Turėtų oloje kažkur mėtytis. Paieškoti? – pasiūlė drakonas.
– Nee. – vėl papurtė galvą Riteris. – Dantis netiks. Šiandien įsimylėjėlių diena. Man šitą… širdelę reiktų… Išpjauti..
– Na tu ir afigienas. Visai jau. – pasibaisėjo Drakonas. – Juk tuoj surysiu už įžūlumą.
– Palauk! Nereikia ryti. Aš sugalvojau! – sušuko Riteris. – Rasiu kokį akmenį. Pasakysiu, kad Drakonas akmeninę širdį turėjo. Juk moterys nieko apie drakonus neišmano.
– Hmm… Gudrus. –  sumanymui pritarė Drakonas. – Na… Tai iki, ar ką?
– Iki. O dar vieną klausimą galiu užduoti? Tik vieną. – paprašė Riteris.
– Na? – atsiduso Drakonas.
– O kodėl tu manęs nesurijai? Juk galėjai visai paprastai. – pasidomėjo Riteris.
– Ai.. Juk šiandien Valentino diena. – pasakė Drakonas. – Žinai kiek riterių čia praėjusią savaitę buvo?
Persirijau. Jau pykina nuo kvailių.

© frumic

frumich.com

Vilniaus legendos – Kunigaikštytė vilkė

Vieną speiguotą 1457 metų vasario 14 dienos rytą šviesiausiam ponui, Lietuvos didikui, Vilniaus vaivadai  jo mylistai Jonui Goštautui medžiojant po tolimo Vilniaus užmiesčio – Žvėryno miškų kalvas, ant jo šoko didžiulis vilkas.
Skalijo šunys, skubėjo, bėgo artyn tarnai su vilyčiomis ir kitais ginklais!
Nors ir parverstam ant žemės, Goštautui pavyko išsitraukti kalaviją, ir besiblaškant iš išgąsčio nukirsti žvėriui leteną. Vargšas vilkas kaukdamas pašoko, persivertė kūliais ir ištrūkęs iš šunų apsupties baisiausiai šlubuodamas ir taškydamas kraują nubėgo gilyn į Žvėryno miškų glūdumas.
Drebančiomis rankomis Goštautas nukirstą vilko leteną įsimetė į kuprinę.
Sugrįžęs į savo palocius Zamkowoj (Pilies g.) ir atidaręs kuprinę, kilmingasis ponas Goštautas vietoje vilko letenos rado dailią moterišką ranką su rytų motyvais papuoštu kinų auksakalių darbo žiedu. Žiedu – kadaise jo pirktu iš tolimojo Gariūnų kaimo pakelės plėšikų ir prieš keletą metų dovanotu kunigaikštytei Elžbietai Druckai-Trabskai, antrajai jo žmonai.
Negera nuojauta nutvilkė Joną Goštautą…
Užbėgęs laiptais į vaivadienės apartamentus, pamatė ant lovos gulinčią, kraujais paplūdusią žmoną. Gulėjo apsikabinusi ranką su nukirstu delnu. Skubiai iškviestas geriausias ano meto Vilniaus medicinos mokslų daktaras – masteris cirulninkas Šoluchas nieko vargšei padėti nebegalėjo.
Liūdnas Vilniaus vaivada vėl tapo našliu.

Merginos, sveikinkit savo mylimuosius švelniai ir atsargiai…

Apie pasakas

Kaip iškilti, užsidirbti pinigų? Ar bent šiaip sau – ilgai ir laimingai gyventi? Kad ir ne rūmuose.
Pasakų išmintis nesensta. Tereikia ją prisiminti ir naudotis. Sako žmonės – pasakos nėra baisesnės už gyvenimą. Lietuvių liaudies pasakos žiaurios. Užmušė, nudūrė, akeles išlupo. Ir Eglės broliai, žalčius kapojantys, ir našlaitės Sigutės pamotė maniakė (žarijų duobes kasanti, kalaitę ir karvutę kankinanti). Ir baigiasi ne visada laimingai. Gal todėl ir gyvenimas Lietuvoj toks.
Depresijai nuvyti ir teigiamam neurolingvistiniam programavimui, mėginu skaityti pasakas su holivudine pabaiga ir mokytis gyventi.
Pelenė. Be jokio išsilavinimo. Darbo patirtis – tik pupeles atrinkinėti.
Bet vieną gražią dieną – viens ir princesė. Tiesa, turėjo ryšių…
O aš nelabai.
Našlaitė Elenytė sakė broliukui Jonukui: „Negerk iš pėdos, avinėliu pavirsi“. Jonukas išgėrė. Pavirto. Bet viskas baigėsi gerai. Galiausiai visi atvirto žmonėmis, o Elena ir Jonu pasiliko gyventi karaliaus rūmuose ir gyveno labai labai laimingai. Ir niekada daugiau Jonukas nebepavirsdavo avinėliu.
Mano sesutė irgi sakė „Negerk“. Nepaklausiau.
Dabar išgėręs visada avinėliu pavirstu.
Trečiasis malūnininko sūnus. Danieliaus ir Lemano brolis. Visiškas kvailys. Bet gavo palikimą – protingą batuotą katiną. Aš irgi turiu katiną. Bet mano katinas kvailas ir be batų (nors į mano batus kartais privaro).
Geriau jau stebuklingą auksinę žuvelę pagauti. Kad tris norus išpildytų.
Va – senis su tinklu. Menkas, niekingas žmogelis, pensininkas, bet ir tas auksinę žuvelę pagavo. Tik jo boba kvaila – visą laimingą pabaigą sugadino.
Visos blogybės pasakose per tas senas raganas. Kaip ir gyvenime. Nors anos išteka dažniausiai dar būdamos princesės. Rusas Jemelia irgi visiškas kvailys, o stebuklingą lydeką ištraukė! Tai ta ne tris, o visus norus pildė…
Taigi jokio rimtesnio verslo plano, geriausia eiti žvejoti.
Ne… Išsiskirti su boba – ragana. Ir tada eiti žvejoti.

Gal ir galima gyventi kaip pasakoje, bet niekada negyvensit pasakoje. Nes tuomet tai jau nebebus pasaka.

fairytale

Ilgas pasakas mažiem mūs…

– Prieš daugelį metų, už devynių jūrų, devynių marių buvo karalystė. Toje karalystėje buvo aukso rūmai, aukso rūmuose – krištolo kambarys, krištolo kambaryje – deimantų lova. Joje miegojo užburta karalaitė. Ją pažadinti galėjo tik princas, kuris ją pabučiuos.
Ir surado princas aukso rūmus, aukso rūmuose – krištolo kambarį, krištolo kambaryje – deimantų lovą. O lovoje guli užburta karalaitė. Ant pilvo guli.
Ir nebežino princas kurion vieton bučiuoti…