Velnio akmuo

Prijojo karžygys karaliūnas prie kryžkelės – riogso didelis akmuo.
O ant akmens parašyta: „Į kairę eisi?“

Skaistybės diržas – pasaka

Seniai, seniai, už jūrų marių, už septynių miškų ir devynių girių, vienoje karalystėje susiruošė karalius į karą. Ir uždėjo, prieš išvykdamas karan, karalius savo karalienei skaistybės diržą. Ir užrakino.
Ir klausia karaliaus jo tarnai ištikimieji:
– Kam karaliau tu skaistybės diržą uždėjai? Ji juk ir taip baisesnė už raganą, kas jos norės.
Karalius atsiduso:
– Žinau. Tačiau kai grįšim iš karo, pasakysiu, kad raktą pamečiau.
Ir grįžo karalius iš karo.
Ir gyveno jie ilgai ir laimingai.
Ji ilgaaai, jis laimingai.

Legendos apie moteris

Viena labai protinga moteris vieną kartą nieko nepasakė.

Sriuba iš undinės

O sriuba iš undinės žuvies ar mėsos patiekalas?

Ar suaugę žmonės tiki Kalėdų seneliu, geruoju burtininku, auksine žuvele?

Bus Auksiniai laikai!

Viskas bus gerai!

Vilnius bus gerų atlyginimų miestas!

Šildymo kainos mažės penktadaliu!

Vaikams netrūks darželių ir būrelių!

Dėl galimų pažeidimų per savivaldos rinkimus pradėta jau 17 ikiteisminių tyrimų

Apie Jonuką ir Elenytę

– Jonuk, neužmiršk pasisveikinti su kaimyne pensininke, – sušnibždėjo sesutė Elenytė, – nes kitaip aš prostitute, o tu narkomanu pavirsi.

Metamorfozės

Jei pabučiuosi varlę, ji pavirs princese.
Jei nepabučiuosi princesės ji pavirs varle.

Stebuklai

Jei tamsta, būdama gražiąja Pelene, atidarinėsi šaldytuvą po dvyliktos, gali greitai virsti moliūgu.

Joneliui kvaileliui

Jei sugalvojai kokį negirdėtą, neregėtą žygdarbį, pirma įsitikink ar tikrai gyveni pasakoje.

Nugalėti drakoną (Dovanėlė)

<…>
– Haaa! – suriko Riteris ir atsistojo pozoje.
– Kokia gi čia poza? – nusišaipė Drakonas. – Atakuojantis švilpikas?
– Ginkis!!! – suriko Riteris, bet iš vietos nepajudėjo.
– Nuo ko? – nustebęs apsidairė Drakonas.
– Nuo manęs!! Nuo ko gi daugiau?! – dar garsiau suriko Riteris.
– Nerėk, ką? – susiraukė Drakonas. – Kam rėkti? Na, nesiseka mums dvikova. Nesiklijuoja kažko.. Kam gi rėkauti?
– O ko tu? Kodėl? – vis niekaip nesiryžo pulti Riteris.
– Būū! – pasakė drakonas ir išpūtė garų srovę.
– Mama! – sušuko Riteris ir užsidengė skydu.
– Vėl pradėjai tik gintis? Kokioms keturiasdešimčiai minučių? – atsiduso drakonas. – Aš jau eisiu, gerai? Juk trečią kartą čia trypinėjam vietoje be jokio rezultato.
– Kodėl be rezultato? – išlindo Riteris. – Aš gi ietį mėčiau. Iš pat pradžių.
– Aha. Atsimenu. Per arti, per arti, per toli. – linktelėjo Drakonas. – Sprendžiam. Arba tu kovoji, arba aš einu.
– Gal neik dar, ką? – paprašė Riteris. – Man labai reikia. Nugalėti reikia.
– Na tai nugalėk! – baubtelėjo Drakonas. – Ko čia veršiuojiesi?
– Bijau aš! – prisipažino Riteris. – Tu va koks didelis.
– Tai eik namo! – vėl baubtelėjo Drakonas.
– Negaliu aš. Šiandien įsimylėjėlių diena. Niekaip negaliu be pergalės. – papurtė galvą Riteris.
– Tai eik ir sakyk, kad nugalėjai. O aš – niekam – niekam. O įrodymui… Nežinau. Nors… Kažkada dantis nuskilo. Turėtų oloje kažkur mėtytis. Paieškoti? – pasiūlė drakonas.
– Nee. – vėl papurtė galvą Riteris. – Dantis netiks. Šiandien įsimylėjėlių diena. Man šitą… širdelę reiktų… Išpjauti..
– Na tu ir afigienas. Visai jau. – pasibaisėjo Drakonas. – Juk tuoj surysiu už įžūlumą.
– Palauk! Nereikia ryti. Aš sugalvojau! – sušuko Riteris. – Rasiu kokį akmenį. Pasakysiu, kad Drakonas akmeninę širdį turėjo. Juk moterys nieko apie drakonus neišmano.
– Hmm… Gudrus. –  sumanymui pritarė Drakonas. – Na… Tai iki, ar ką?
– Iki. O dar vieną klausimą galiu užduoti? Tik vieną. – paprašė Riteris.
– Na? – atsiduso Drakonas.
– O kodėl tu manęs nesurijai? Juk galėjai visai paprastai. – pasidomėjo Riteris.
– Ai.. Juk šiandien Valentino diena. – pasakė Drakonas. – Žinai kiek riterių čia praėjusią savaitę buvo?
Persirijau. Jau pykina nuo kvailių.

© frumic

frumich.com

Vilniaus legendos – Kunigaikštytė vilkė

Vieną speiguotą 1457 metų vasario 14 dienos rytą šviesiausiam ponui, Lietuvos didikui, Vilniaus vaivadai  jo mylistai Jonui Goštautui medžiojant po tolimo Vilniaus užmiesčio – Žvėryno miškų kalvas, ant jo šoko didžiulis vilkas.
Skalijo šunys, skubėjo, bėgo artyn tarnai su vilyčiomis ir kitais ginklais!
Nors ir parverstam ant žemės, Goštautui pavyko išsitraukti kalaviją, ir besiblaškant iš išgąsčio nukirsti žvėriui leteną. Vargšas vilkas kaukdamas pašoko, persivertė kūliais ir ištrūkęs iš šunų apsupties baisiausiai šlubuodamas ir taškydamas kraują nubėgo gilyn į Žvėryno miškų glūdumas.
Drebančiomis rankomis Goštautas nukirstą vilko leteną įsimetė į kuprinę.
Sugrįžęs į savo palocius Zamkowoj (Pilies g.) ir atidaręs kuprinę, kilmingasis ponas Goštautas vietoje vilko letenos rado dailią moterišką ranką su rytų motyvais papuoštu kinų auksakalių darbo žiedu. Žiedu – kadaise jo pirktu iš tolimojo Gariūnų kaimo pakelės plėšikų ir prieš keletą metų dovanotu kunigaikštytei Elžbietai Druckai-Trabskai, antrajai jo žmonai.
Negera nuojauta nutvilkė Joną Goštautą…
Užbėgęs laiptais į vaivadienės apartamentus, pamatė ant lovos gulinčią, kraujais paplūdusią žmoną. Gulėjo apsikabinusi ranką su nukirstu delnu. Skubiai iškviestas geriausias ano meto Vilniaus medicinos mokslų daktaras – masteris cirulninkas Šoluchas nieko vargšei padėti nebegalėjo.
Liūdnas Vilniaus vaivada vėl tapo našliu.

Merginos, sveikinkit savo mylimuosius švelniai ir atsargiai…

Apie pasakas

Kaip iškilti, užsidirbti pinigų? Ar bent šiaip sau – ilgai ir laimingai gyventi? Kad ir ne rūmuose.
Pasakų išmintis nesensta. Tereikia ją prisiminti ir naudotis. Sako žmonės – pasakos nėra baisesnės už gyvenimą. Lietuvių liaudies pasakos žiaurios. Užmušė, nudūrė, akeles išlupo. Ir Eglės broliai, žalčius kapojantys, ir našlaitės Sigutės pamotė maniakė (žarijų duobes kasanti, kalaitę ir karvutę kankinanti). Ir baigiasi ne visada laimingai. Gal todėl ir gyvenimas Lietuvoj toks.
Depresijai nuvyti ir teigiamam neurolingvistiniam programavimui, mėginu skaityti pasakas su holivudine pabaiga ir mokytis gyventi.
Pelenė. Be jokio išsilavinimo. Darbo patirtis – tik pupeles atrinkinėti.
Bet vieną gražią dieną – viens ir princesė. Tiesa, turėjo ryšių…
O aš nelabai.
Našlaitė Elenytė sakė broliukui Jonukui: „Negerk iš pėdos, avinėliu pavirsi“. Jonukas išgėrė. Pavirto. Bet viskas baigėsi gerai. Galiausiai visi atvirto žmonėmis, o Elena ir Jonu pasiliko gyventi karaliaus rūmuose ir gyveno labai labai laimingai. Ir niekada daugiau Jonukas nebepavirsdavo avinėliu.
Mano sesutė irgi sakė „Negerk“. Nepaklausiau.
Dabar išgėręs visada avinėliu pavirstu.
Trečiasis malūnininko sūnus. Danieliaus ir Lemano brolis. Visiškas kvailys. Bet gavo palikimą – protingą batuotą katiną. Aš irgi turiu katiną. Bet mano katinas kvailas ir be batų (nors į mano batus kartais privaro).
Geriau jau stebuklingą auksinę žuvelę pagauti. Kad tris norus išpildytų.
Va – senis su tinklu. Menkas, niekingas žmogelis, pensininkas, bet ir tas auksinę žuvelę pagavo. Tik jo boba kvaila – visą laimingą pabaigą sugadino.
Visos blogybės pasakose per tas senas raganas. Kaip ir gyvenime. Nors anos išteka dažniausiai dar būdamos princesės. Rusas Jemelia irgi visiškas kvailys, o stebuklingą lydeką ištraukė! Tai ta ne tris, o visus norus pildė…
Taigi jokio rimtesnio verslo plano, geriausia eiti žvejoti.
Ne… Išsiskirti su boba – ragana. Ir tada eiti žvejoti.

Gal ir galima gyventi kaip pasakoje, bet niekada negyvensit pasakoje. Nes tuomet tai jau nebebus pasaka.

Ilgas pasakas mažiem mūs…

– Prieš daugelį metų, už devynių jūrų, devynių marių buvo karalystė. Toje karalystėje buvo aukso rūmai, aukso rūmuose – krištolo kambarys, krištolo kambaryje – deimantų lova. Joje miegojo užburta karalaitė. Ją pažadinti galėjo tik princas, kuris ją pabučiuos.
Ir surado princas aukso rūmus, aukso rūmuose – krištolo kambarį, krištolo kambaryje – deimantų lovą. O lovoje guli užburta karalaitė. Ant pilvo guli.
Ir nebežino princas kurion vieton bučiuoti…

– Tėt, bet juk raganų nebūna?

– Kai buvau mažas ir aš taip galvojau.

Šnipštas – lietuviška pasaka

Nutarė kažkada tauta, kad jai reikalingi investuotojai naujai atominei elektrinei.
Tam reikalui toks prastokas kalvis Kirkilas su kompanija nukalė LEO. Nepatiko tautai LEO. Kreivas daiktas kažkoks. Kairėn pakrypęs.
Tuomet naujam kaimo kalviui Kubiliui ir gizeliui Sekmokui užsakė tauta nukalti naują investuotoją. Anie paėmė geležies gabalą ir ėmė kalti. Kalė, kalė, kalė, kol nukalė net 25 galimus investuotojus. „Per daug ir per maži“ – pagalvojo kalvis su gizeliu. Supykę kalė toliau. Kalė, kalė, kalė, kol išėjo… kažkas panašaus į 5 didelius.
– Bet reikia tik vieno ir patikimo! – sakė tauta.
Baisiausiai supykę kalvis su gizeliu vėl ėmė ėmė kalti iš visų jėgų ir nukalė… KEPCO.
Metė gizelis KEPCO į statinę su vandeniu geležiai grūdinti.
Pasigirdo garsas „pšššš…“ ir nieko nebeliko.
„Vėl išėjo šnipštas!“ – juokėsi tauta…

Kas politikoje -iausias?

Uspaskichas klausia Graužinienės:
– Na pasakyk, kuris politikas Lietuvoje gražiausias?
– Tu, Viktorai!
Uspaskichas klausia Gapšio:
– Na pasakyk, kuris politikas Lietuvoje drąsiausias?
– Tu, Viktorai!
Uspaskichas klausia Generalinės prokuratūros:
– Na pasakykit, kuris politikas Lietuvoje gudriausias?
Ta, kad žiebs jam per teisinę neliečiamybę…
Uspaskichas susiraukė:
– Kam gi taip nervintis? Galėjo gi paprasčiausiai pasakyti  „nežinom“…

Pelenė

Po baliaus Pelenė prisiminė tik tai, kad kambaryje bėgiojant žiurkėms, degtinę užkąsdavo moliūgu, ir kad girtas princas, ant jos kojos atkakliai norėjo užmauti stiklinę salotinę.

Pasaka apie politiką

Gyveno kartą pasaulyje protingas žmogus. Ir stengėsi pakeisti pasaulį.
Bet pasaulis nesikeitė. Tada žmogus nutarė pakeisti save.
Ir tapo gudrus.
Pasaulyje tapo vienu niekšu daugiau.

Pasaka apie galiūną Blekaitį

Išgėrė kartą galiūnas Blekaitis raganos Marijos Pečkauskaitės pagaminto seksualinio gėrimo ir užsigeidė moters jisai.
Ir pasileido bėgti ieškodamas moterų…
Moterų taip greitai bėgdamas anas nerado, bet sutiko Smoriginą.
„Na ir ką čia padarysi,  Smoriginas tai Smoriginas“, – pagalvojo Blekaitis…

Joneliui kvaileliui visada sekasi

Todėl, kad pasakose gėris visada nugali protą.

Coliukė

Lietuvių kalbos alternatyviosios komisijos nuomone, visuotinai perėjus prie metrinės sistemos, ir Coliukė turėtų vadintis Dukablelispenkiasdešimtketuricentimetriukė.

Mokslo naujienos – vaistai nuo depresijos

Pasakose visada yra tiesos.
Naujausi mokslininkų tyrimai rodo, kad bučiuojant varlę galima išgydyti depresiją.
Tačiau jeigu jūs ilgam nustojate ją  bučiuoti – varlė vėl suserga depresija.

Pasaka apie lapę gudruolę ir vilką nekvailą

Taigi, eina lapė, visą maišą žuvies prisirinkusi (kaip ten pradžioje buvo, tikriausiai pamenat) ir susitinka vilką.
– Sakyk, kūmute, iš kur tiek žuvies gavai? Duok ir man kelias.
– Pats pasigauk. Neįsivaizduoji kaip dabar kimba!
– Tai, kad aš meškerės neturiu, – sako vilkas.
– Aš irgi neturiu, – atsako lapė, – va uodegą eketėn pamerkiau, ir tik spėk traukti!
– Ot, širdingai ačiū už idėją!!! – nudžiugo vilkas, nutraukė lapei uodegą ir nuėjo žuvies gaudyti…

Apie lietuvių liaudies pasakų herojus

Jonelis kvailelis – vienintelis realiame gyvenime sutinkamas lietuviškų pasakų personažas.

Vilniaus legendos – Dar apie Vilniaus Baziliską

2009 Viešpaties metų, Vėliaus mėnesio tryliktosios dienos, penktadienio įrašas.

Senovės vilniečiai mėgdavo gražias ir nekaltas mergeles vesti Vilniaus Baziliskui. Sustodami pakeliui visose žydų smuklėse. Tokie dalykai ten dėdavosi, kad atvykus iki Bazilisko buveinės – požemių ant Bokšto kalvos, prie Subačiaus vartų, merginos reikalaudavo banketo tęsinio, šampano ir Bazilisko. Baziliskas susigūžęs slėpdavosi požemių kamputyje ir liūdnai verkdams šaukdavo:
– Ar čia budelio namo rūsiai Barbakane , ar koks bordelis – namai viešieji? Kur nekaltosios mergelės man?
Taip po truputį Baziliskai ir išnyko. O gal ir ne…
Gražioji Kristina S. sako, kad jau seniai madinga Bazilisko nebebijoti, o senieji vilniečiai šį padarą yra gana prisijaukinę ir laiko labai blogu ženklu, kai jo nematyti ir jis pamirštamas.

Žavusis princas ir šaltoji Snieguolė

Žavusis princas liūdnas ir prislėgtas ateina į smuklę.
– Kodėl jūs toks nusiminęs? – klausia barmenas.
– Jūs nepatikėsit, – pasakoja princas. – Neseniai ėjau per užburtąjį mišką ir staiga pamačiau oloje ant akmeninės lovos miegant princesę Snieguolę. Šalia stovėjo nykštukas. Jis ir man ir paaiškino, kad Snieguolė suvalgė užnuodytą obuolį ir tik mano bučinys gali ją atgaivinti.
Aš paplekšnojau Snieguolei per skruostą.
Nieko.
Aš ją stipriai, stipriai pabučiavau, paglosčiau plaukus.
Nieko.
Tada aš ją ėmiau greitai ir aistringai, ten pat miške… Ir staiga ji šaukia:
– O, taip! Taip!
– Tai puiku! – susijaudinęs sušuko barmenas. – Tai ji atsigavo?
– Ne, – trūktelėjo pečiais princas. – Ji vaidino.

Pasakos apie pasakas

Gal ir galima gyventi kaip pasakoje, bet niekada negyvensit pasakoje.
Nes tuomet tai jau nebebus pasaka.

Gražios lietuviškos stebuklinės pasakos apie ranką ir širdį

Ir gerasis riteris pasiūlė gražiajai karalaitei savo ranką ir širdį…
O tada, neskubėdama, gražioji karalaitė pavirto apybjaure ragana ir ėmė pastoviai priekaištauti gerajam riteriui, kad tas kartais neturi rankų, kartais – nė širdies…

Ilgo gyvenimo paslaptis

Kartą žmonės vieno ilgamečio paklausė, kame jo ilgo gyvenimo paslaptis.
– Aš niekada nesiginčiju – pasakė senis.
– Negali būti! – nustebo žmonės.
– Na… negali, tai negali… – atsakė jiems senis.

World Wide Web

Auksinė žuvelė vis turėdavo bėdų su tinklais…
Todėl keršydama užmetė tinklą visai žmonijai.
Taip atsirado www.

Bet senelė užusnūdo…

Senele, kodėl tavo pasakos prasideda įvairiai – „Gyveno kartą“, „Senų senovėje“, „Už jūrų – marių“, o baigiasi visos vienodai: „Chrrr….“?

Juoda pasaka

Juodam juodam mieste, juodoj juodoj gatvėj, juodam juodam name, juodam juodam bute sėdi juodas juodas vyras ir sako:
– Niekada, niekada daugiau nemėginsiu pats pildyti spausdintuvo kasečių.

Vilniaus legendos – Srovės ir čiurkšlės.

Prieš 156 metus, 1853 metais prie Generalgubernatoriaus rūmų (dab. Prezidentūros) buvo pastatytas puošniausias Vilniaus mieste fontanas. 1853 m.  spalio 12 dieną vyko fontano atidarymas. Bene daugiausia prie šio projekto prisidėjo pats tuometinis generalgubernatorius. Jam ir buvo suteikta garbė pirmam paleisti srovę.

Ir fontano baseinėlio, aptverto stulpeliais ir grandine, viduryje stovėjo dvi bronzine spalva nudažytos figūros ir vaza, o į dangų tryško smagi vandens čiurkšlė.

Vėliau komitetas aikštėje priešais generalgubernatoriaus rūmus ten esančio fontano vietoje  nutarė statyti paminklą Muravjovui – Korikui.

Paminklas buvo atidengtas 1898 rudenį, su didžiausiomis iškilmėmis. Jau kitą naktį paminklas buvo išteptas vilko taukais…  Sakė, kad su šiuo papročiu nepadėjo susidoroti net ištisą parą budintys apsauginių būriai bei griežtos bausmės. Ir vėliau, jau mirus Muravjovui, jam pastatytą paminklą miesto studentai bei moksleiviai nuolat organizuotai ištepdavo vilkų taukais, dėl to aplink nuolat būriuodavosi didžiulės šunų gaujos, kurios staugdavo ir lodavo ant Koriko statulos ir stengdavosi ją atžymėti savo kvapu..

Ilgalaikis fizinis ir energetinis poveikis vietai nepraėjo be pasekmių.

Ir dabar  kai kurie užsieniečiai, nežinodami, kad tai Prezidentūros tvora, neaiškaus, magiško spaudimo skatinami, naktį stabtelėja čia „savo reikalu“..

Apie Jonelį kvailelį

Atėjo kartą Joneliui kvaileliui laimės laiškas, kuriame buvo rašoma, kad, jeigu jis laišką dešimt kartų perrašys ir išsiųs savo draugams, bus jam labai gerai,
o jeigu išmes į šiukšlių dėžę – bus šakės.
Perrašė Jonelis kvailelis laimės laišką dešimt kartų ir išmetė į šiukšlių dėžę.
Ir buvo jam šakės, kaip gerai!

Bliuzo ženklai – NSO Lietuvoje ir Kinijoje

Š.m. liepos 11 paryčiais, Zigmas K., Varniuose eidamas iš Bliuzo naktų koncerto, stebėjo ir nesėkmingai mėgino mobiliuoju telefonu nufilmuoti, danguje pasirodžiusį neatpažintą skraidantį objektą (NSO). Objektas buvo blankiai švytinčios mėlynos kaubojiškos skrybėlės formos, judėjo sudėtingais zigzagais, o po to kelis kartus savo formą pakeitė. Sukrėstas patirto įspūdžio, Zigmas K. grįžo atgal į Bliuzo naktų alaus kioskus.

Beje šiek tiek vėliau, liepos 22 d., per saulės užtemimą, tas pats objektas pasirodė Kinijoje, nors ten Bliuzo naktų gal ir nebuvo. (O gal buvo?)

Pasakos apie varniuką moralas

Nedėkingų vaikų nebūna.
Būna tik kvailų tėvų, laukiančių iš vaikų dėkingumo.

Pomirtinis

Po ištrynimo, failai pakliūva į dangišką, niekada nestringantį konpiuterį.

Krizinis sapnas

– Aš pas tave iš vaikystės pasakos atėjau.
– Iš kokios?
– Iš geros.
– Išvijo?

Apie pelenes

30 metų merginai ištekėti už princo jau per vėlu.
O už bet ko – dar per anksti.

Vilniaus legendos – 我們美麗的波蘭維爾紐斯！

Vilniuje, viename iš kinietiškų restoranų dirbantis virėjas – kinas Ti Len 波蘭人, istorikas savamokslis, per atostogas savo tėvynėje Kinijoje, tyrinėdamas gausią Bambukų metraščių istorinę medžiagą, nustatė, kad kinai gyveno Lietuvoje, dabartinėje Vilniaus teritorijoje jau 5- ajame mūsų eros amžiuje. Juos atsivežė Didysis Lietuvos Rikis Živinbudas, kad išmokytų feng-shui vietinių pilių statybų specialistų .

Todėl, įkvėptas kai kurių mūsų kaimynų ministrų pareiškimų, kinas sugalvojo pareikšti, kad Vilnius ir jo apylinkės yra dar ir Kinijos istorinės žemės, sutvarkytos pagal kinietišką feng-shui. Kadangi kinai šiose žemėse ilgainiui buvo asimiliavosi, greitai turėtų būti rengiamasi šią istorinę neteisybę ištaisyti, priimant daugiau imigrantų iš Kinijos. Todėl visi gatvių pavadinimai mieste šalia lietuviškų greitai turėtų būti rašomi ir kinų kalba, be to, dirbti į miesto savivaldybės valstybės tarnautojų pareigas turėtų būti priimami žmonės, mokantys kinų kalbą ir rašmenis.