Grafo nuotykiai

Grafo Putramento nuotykiai ir pasakojimai (8)

Dar jaunas grafas Putramentas susiruošė į karą. Sako savo liokajui:
– Janai, va tau raktas nuo grafienės skaistybės diržo. Saugok raktą ir grafienę.
– Gerai, šviesusis pone!
Ir grafas iškeliauja. Netoli nukeliavus, po kokių dešimties minučių uždusęs jį pasiveja liokajus:
– O raktas tai netinka, šviesusis pone!

Grafas, viešėdamas Paryžiuje, sako savo kamerdineriui:
– Turiu, brangusis, tave atleisti iš tarnybos.
– O kodėl, šviesusis pone?
– Kad tu pasigeri tomis pačiomis dienomis kaip ir aš.
– Bet, šviesusis pone, kuo aš kaltas, kad ponas pasigeriate kasdien?

Mėgstantis konkretumą ir lakoniškumą grafas Putramentas apmoko naują liokajų:
– Kada sakau “Vonia“, turi prileisti man vonią, pažiūrėti, kad būtų muilo, paruoštos kempinės, rankšluosčiai, chalatas, švarūs apatiniai ir kiti rūbai, arbata ir laikraštis. Kada sakau “Pusryčiai“, turi būti patiekta kava, grietinėlė, cukrus, kiaušiniai, kumpis, duona, sviestas, uogienė, o krėslas turi būti pristumtas prie židinio.
Liokajus palinksėjo galvą – atseit suprato. Dar tą patį vakarą grafas truputį subloguoja. Trumpai nurodo liokajui:
– Daktarą!
Po nelabai ilgo laiko nusiplūkęs liokajus grįžta pas grafą ir išdidžiai raportuoja:
– Galvoju, kad jūsų mylista būsit patenkintas. Svetainėje laukia daktaras, chirurgas, odontologas, kirpėjas, kunigas, notaras ir advokatas su dviem liudininkais. Kieme stovi paruoštas katafalkas su karstu, o kapinėse keturi duobkasiai jau kasa duobę!

Vieną vakarą grafas Putramentas prie svečių, nusikaltusiam savo liokajui skėlė antausį.
Tas nutaisęs rūsčią miną klausia:
– Pone grafe, jūs man antausį čia juokais ar rimtai?
– Aišku rimtai, psiakrew, gluše tu.
– Tai gerai, nes jei būtų juokais, tai aš tokių juokų nemėgstu.


Grafas Putramentas vėlai vakare grįžta į savo rezidenciją. Jo liokajus šypsodamasis sako:
– Tai ką, senas kurčias kriene, vėl sėdėjai visą dieną karčemoje ir gėrei alų?
Į tai grafas:
– Ne, Janai. Šį kartą buvau mieste ir nusipirkau klausos aparatą!

Skaitykit – Kiti grafo Putramento nuotykiai

Grafo Putramento nuotykiai ir pasakojimai (7)

Kartą grafui viešint Paryžiuje, jaunoji grafienė pabėga su meilužiu. Nė raštelio nepalikusi.
Susinervinęs grafas kreipiasi į policiją – gal pražuvo ar ką…
Policija pakviečia į morgą atpažinti vienos žuvusios:
– Tai jūsų žmona?
– Nežinau, nesu užtikrintas. Iš veido sunku atpažinti. Gal galėčiau apžiūrėti krūtis?
– Prašom.
– Hmm… Nežinau. Nežinau… Atsiprašau, o gal galėčiau apžiūrėti… na, suprantate, žemiau?
– Taip. Prašom.
Grafas ilgai ir įdėmiai žiūri, o tada sako:
– Ne, tai visgi ne mano žmona. Manoji buvo ne juodaodė.

Grafui sugrįžus iš medžioklės, tarnaitė sako:
– Šviesusis pone, jums skambino vyskupo žmona.
– Ką čia pliurpi, Zosia. Vyskupas neturi žmonos.
Grafas pamąsto ir tada klausia tarnaitės:
– O gal skambino vyskupo kurija?
– Taip, šviesusis pone, tik aš gėdijausi tą žodį pakartoti.

Kartą jaunuoliai paklausė grafo:
– Kuo skiriasi seksas prieš vedybas ir po?
– Panašiai kaip skiriasi medžioklė ir skerdykla – atsakė grafas.

Baronas nupirko iš grafo medžioklinį šunį. Už tris rublius.
– Per pigiai pardavei, – juokiasi grafo draugai.
– O, jis iš manęs žada gana brangiai pirkti palivarką. Tai tegu galvoja, kad aš visiškas kvailys.

Senasis grafas eina naktį į tualetą. Prostatos problemos. Stovi, laiko, murma:
– Na ir ko gi tu nemyži? Sysiok, prašau. Pavargęs esu, noriu miego… Na, na!
Grafienė iš miegamojo:
– O su kuo ten, grafe, kalbi?
– Miegok, ponia, miegok. Vistiek jo jau neatsimeni.

Skaitykit – Kiti grafo Putramento nuotykiai

Grafo P nuotykiai ir pasakojimai (6)

Grafas pas daktarą:
– Ponas daktare, prašau man pasakyti… Kada aš nueinu pas savo ponią, nusirengiu ir noriu, kaip žinote, pasifiguoti, tai vieną kartą man darosi šalta, o kitą – karšta. Kas čia man galėtų būti?
– O, tai kažkas keisto, – sako daktaras, – o kaip dažnai jūs tai darote?
– Na kaip dažnai…- sutrinka grafas, – vieną kartą žiemą, vieną kartą vasarą.


Grafas kviečia liokajų Janą:
– Janai, norėčiau stiklinės vandens.
– Prašau, šviesusis pone!
Po kiek laiko:
– Janai, norėčiau stiklinės vandens.
– Prašau, šviesusis pone!
Grafas šaukia vėl:
– Janai, norėčiau stiklinės vandens.
– Šviesusis pone! O gal iš karto atnešti visą kibirą?
– Janai, ne laikas juokauti kai biblioteka dega!

Grafas klausia liokajaus Jano:
– Ar mūsų televizorius turi metalines dureles?
– Ne, šviesusis pone!
– Cholera! Reiškia visą vakarą į židinį žiūrėjau!

Janai, ar pas mus tualete yra dvi virvutės, ar viena?
– Viena. Tikrai viena.
– Do diabła! Tuomet ir vėl nusilengvinau po laikrodžiu…

Janai, o durys į liftą atsidaro į kairę, ar į dešinę?
– Į abi puses, šviesusis pone.
– O cholera, vėl nusileidau žemyn spintoje.

TĘSINYS KITĄ SAVAITGALĮ…

Grafo P nuotykiai ir pasakojimai (5)

Anksti ryte išėjo grafas netoli dvaro su dalgiu ir pradėjo pjauti. Pavargo truputį ir patenkintas savimi pagalvojo:
– Pasaulis yra gražus, tačiau tik fizinis darbas leidžia žmogui galvoti, jausti, tapti geresniu! Atleisti sau ir kitiems…  Daryti gerus darbus. Būti dosnesniu… Geraaa…
Tuo tarpu, grupelė valstiečių, stovinčių netoliese, stebisi tokia grafo fanaberija:
– Kodėl grafas kopūstus su dalgiu pjauna?
– O velnias juos, tuos mokytus, supras…

Į grafo pakajus įeina liokajus ir sako:
– Jūsų šviesybe, vėl atėjo tas varguolis, kuris tvirtina, kad yra pono artimas giminaitis ir gali tai įrodyti.
– Tai gal koks idiotas?
– Aš irgi taip pagalvojau, bet juk to fakto kaip įrodymo gal neužtenka!

Grafas važiuodamas automobiliu atsitrenkia į kitą automobilį. Atsiprašinėja:
– Tai mano kaltė. Padengsiu ponui visas automobilio remonto išlaidas. Prašau tik man paskambinti.
– O koks pono telefono numeris?
– Rasite telefonų knygoje, pone.
– Bet pone, nepasakėte savo pavardės!
– Pavardė irgi ten yra, – pasakė grafas ir skubiai nuvažiavo.

Kartą grafo paklausė, kodėl jis visada duoda išmaldos vargšams, o mokslo žmonėms finansiškai nepadeda.
– Kas žino, gal aš kada ir išeisiu pas savo senius anapilin, – sako grafas, – o mokslo žmogumi tai jau tikrai nebetapsiu.

Liokajus ateina pas grafą ir sako:
– Šviesusis pone, vėl atėjo kepėjas ir dabar sako, kad neišeis kol neatgaus savo pinigų.
– Gerai, Janai. Paruošk jam svečių kambarį.

Tęsinys kitą savaitgalį…

Grafo P nuotykiai ir pasakojimai (4)

Grafas egzotiškose šalyse

Indija

Grafas savo liokajui:
– Janai, šiandien susitiksiu su Maharadža.
– Žinau, šviesusis pone.
– Prašau paruošti pribloškiančią puotą.
– Žinau, šviesusis pone.
– Maharadža yra vegetaras.
– Žinau, šviesusis pone.
– Paruošk kaip visada: keptą paršelį, keptų viščiukų, nugarinės, veršienos ir keliolika jautienos kepsnių su krauju.
– Priminsiu jūsų šviesybei, kad maharadža yra vegetaras.
– Nevaidink, juk žinai – tai ką suminėjau bus man.
– O ką maharadžai?
– Keletą morkučių, bet ne per daug.

Grafas pasakoja apie savo nuotykius Indijoje:
– Ir netikėtai to Indijos kaimelio gyventojus užpuolė tigras žmogėdra. Sumaištis, dulkės, visi šaukia, bėga. Vyrai stengiasi apsiginti kas kuo, šakėmis, peiliais, kardais. Aš nusitaikiau į tigrą ir šoviau. Vieną kartą. Kitą, trečią. Nepataikiau. Šoviniai baigėsi, daugiau nieko neturėjau, tai išsitraukiau kardą. Vėl sumaištis, bėgimas, dulkės, kova.
Ir staiga aš drąsiai užšokau ant tigro ir vienu kirčiu nukirtau jam uodegą!
– O kodėl ne galvą?
– Naaa… galvą jau kažkas kitas buvo nukirtęs.

Afrika

Afrikoje išvyko grafas į safarį. Grįžo, o liokajus sako:
– Šviesusis pone, nušoviau šunį.
– O ką, piktas buvo?
– Na, patenkintas tuo tai jis nebuvo…
Išgirdus tai, grafienei pasidarė bloga ir ji nualpo.
Grafas sako:
– Greičiau nešk butelį brendžio! Matai – grafienė nualpo.
– Gerai, šviesusis pone. O ką atnešti poniai?

Grafas pasakoja savo draugams apie nuotykius Afrikoje, safaryje.
– Einu, toliau, pasuku už medžio, o ten staiga prieš akis išnyra liūtas. Ką gi, aš greitai nusiimu nuo pečių šautuvą, nusitaikau, spaudžiu gaiduką, o šautuvas neužtaisytas… Apsisuku ir bėgu, vis greičiau ir greičiau. Liūtas vejasi ir, atrodo, baigia pasivyti, tada staiga… – Apsišikau.
Dama, kuriai pasakojimas padarė didelį įspūdį, sako:
– Bet… grafe, nesigėdykite, tokiu momentu kiekvienas galėtų…
– Ne tada… Dabar apsišikau.

Tęsinys kitą savaitgalį…

Grafo P nuotykiai ir pasakojimai (3)

Grafas buvo paskirtas Lenkijos ambasadoriumi, Londone. Po dviejų metų, baronienė klausia grafo:
– Ar ponui grafui sukėlė sunkumų anglų kalba?
– Man visiškai ne. Anglams – taip, – atsakė grafas.

Grafas, liuksusinio viešbučio svečias, diktuoja užsakymą:
– Du virtus kiaušinius, vienas turi būti toks minkštas, kad skystas būtų ir baltymas ir trynys, o kitas toks pervirtas ir kietas, kad sunkiai įkąsčiau. Taip pat du gabalėlius šoninės, šaltos, bet iš vienos pusės apanglėjusios. Taip pat perdžiūvusių tarp pirštų trupančių skrudintos duonos gabalėlių. O sviestas turėtų būti toks sušalęs ir kietas, kad niekas pasaulyje negalėtų jo užtepti. Prašau taip pat kambario temperatūros silpnutės kavos.
– Tai labai komplikuotas užsakymas, pone, nežinau ar mūsų virėjai sugebės?
– O vakar, psiakrew, tai sugebėjo!

Viešbutyje grafas veda laiptais arklį.
– Bet šviesusis pone, – meldžia portje, – negalima viešbučio laiptais arklių vedžioti!
– Man labai gaila, – sako grafas, – tačiau, pastarąjį kartą lifte jis labai prastai jautėsi.

Grafui Anglijoje patarnauja labai jau ramus, išdidus ir niekuo nesistebintis – tikras anglas, liokajus Džeimsas.
Bevaikščiodamas parke, grafas suranda padvėsusį arklį.
Jis pasikviečia savo draugą ir sako:
– Sere, nuneškime arklį į mano kambarius.
– Bet kam?
– Mes paguldysim jį į vonią, tada aš paprašysiu savo liokajaus Džeimso paruošti man vonią. Jis nueis į vonią, o paskui grįš ir pasakys, kad ten arklys, o aš pasakysiu: „Žinau, Džeimsai“.
Vargais negalais atitempė jie arklį į vonią, abu sėdi verandoje, geria arbatą. Grafas šaukia liokajų:
– Paruoškite man vonią, Džeimsai…
– Gerai, sere.
Po tam tikro laiko liokajus sugrįžta ir sako:
– Vonia paruošta, sere.
– Džeimsai, bet gi ten arklys.
– Žinau, sere.

Grafas skambina telefonu namo. Atsiliepia kamerdineris:
– Klausau, šviesusis pone.
– Ar ponia namie? Noriu su ja pasikalbėti.
– Tuojau, ponia eina… Bet deja, šviesusis pone, ponia dabar užsiėmusi su savo meilužiu..
– Tai jie vėl daro kiaulystes mūsų vedybiniame guolyje?
– Taip, proše pana.
– Mano kabinete, stalčiuje yra pistoletas. Surask ir tuoj pat nušauk tą chamą ir tą pasileidėlę!
– Viskas padaryta, šviesusis pone. – po kiek laiko sako ištikimasis tarnas.
– Puiku. O dabar nušauk tą bjaurų mano žmonos šunį!
– Bet ponia niekad neturėjo šuns…
– Hhm… Ar tai numeris 33-44-55?
– Ne, tai numeris 44-33-55.
– Oi, tada atsiprašau. Apmilka. Klaidelė.

Grafas po ilgo buvimo užsienyje grįžta į savo valdas. Viename iš kiemų laukia pakinkyti arkliai ir ištikimas tarnas Janas.
– Na ir kas naujo atsitiko dvare kol manęs nebuvo, Janai?
– Nieko naujo, šviesusis pone… Gal tik, kad Azorekas nudvėsė.
– Azorekas? Mano mylimiausias šuva? Kaip tai atsitiko?
– Prisirijo arklių dvėsenos ir pats nudvėsė.
– O iš kur dvare arklių dvėsena?
– Arkliai degė, tai ir nudvėsė.
– Kaip tai arkliai degė? Nuo ko?
– Nuo ugnies, šviesusis pone. Kai arklidės užsidegė.
– O kas uždegė arklides?
– Niekas. Nuo degančio dvaro užsidegė.
– Na miłość boska, tai ir dvaras sudegė? Kaip?
– Labai paprastai. Žvakelė prie jūsų mylistos uošvio grabo nuvirto ir užsidegė užuolaidos.
– Och! O nuo ko mirė mano uošvis??
– Ištiko širdies smūgis, kai šviesioji ponia – jo dukra pabėgo su tuo karininku, su kuriuo prieš tris metus susitikinėjo.
– Susitikinėjo prieš tris metus? Tai iš tikrųjų nieko naujo!
– Taigi sakau, šviesusis pone, kad nieko naujo.

Tęsinys kitą savaitgalį…

Grafo P nuotykiai ir pasakojimai (2)

Skamba telefonas ir grafo tarnas pakelia ragelį:
– Alio? Labas vakaras. Deja, jo šviesybė grafas dabar negali prieiti prie telefono, jis nuėjo į tualetą pašikti… Gerai, aš jam perduosiu, kad malonioji ponia skambinot.
Grafas, viską girdėjęs, įsiutęs išeina iš tualeto ir pradeda šaukti ant tarno:
– Kretine! Tu neturi sakyti, kad aš tualete – kai kurių dalykų kilnūs ir kilmingi žmonės nedaro!
Kitą dieną vėl panaši istorija. Grafas visai pasiutęs iš pykčio:
– Psiakrew! Idiote! Gyvuly! Kiek kartų tau sakiau, kad tu neturi sakyti, kad aš tualete, kai kas nors skambina. Kitą kartą sakyk, kad aš, pavyzdžiui, bibliotekoje.
Kitą dieną vėl skamba telefonas ir tarnas atsiliepia:
– Alio? Labas vakaras. Ne, jo šviesybė grafas dabar negali prieiti… jis dabar bibliotekoje… Ar ilgam?.. Ne, manau, kad išeis netrukus, nes į biblioteką jis nubėgo labai greitai ir gasrsiai pirsčiodamas.

Į rūmus grįžta baisiai sumuštas grafas.
– Grafe, kas ponui atsitiko? – klausia kamerdineris.
– Gavau į snukį nuo barono Stefano.
– Nuo barono? Nuo to mažiuko! Matyt kažką rankoje turėjo!
– Turėjo. Lopetą.
– O ponas grafas? Ar… jūsų mylista neturėjote nieko rankoje?
– Turėjau. Kairę baronienės krūtį. Gražus daiktas, nesiginčysiu, bet kovai visiškai netinkamas.

– Kodėl, grafe, šaudėte į savo kolegą baroną Stefaną? – grafui užduoda klausimą pakamario teisme.
– Palaikiau jį šernu. Panašus iš toli.
– O kada supratote savo klaidą?
– Kada šernas pradėjo atsišaudyti.

– Janai, kada pastarąjį kartą medžiojome elnią? – klausia grafas tarno.
– Vakar, šviesusis pone.
– Na matai. O kodėl šiandien pietums vėl arkliena?
– Prašau atleisti, bet virėjas ruošia tik tai, į ką šviesusis ponas teikėtės pataikyti.

Grafas su grafiene važiuoja į bažnyčią mišioms.
Staiga grafas paliepia:
– Janai, suk atgal, kuo greičiau grįžtam namo!!!
– Bet šviesusis pone, kas atsitiko?
– Janai, bažnyčia juk visada stovi…

Tęsinys kitą savaitgalį…