Apie gyvenimą

Patarlė

Ankstyvasis paukštelis dantis rakinėja, vėlyvas paukštelis akis krapštinėja.

Bet tik antroji pelė gauna sūrį iš pelėkautų.

Reklama

Grafo P nuotykiai ir pasakojimai (3)

Grafas buvo paskirtas Lenkijos ambasadoriumi, Londone. Po dviejų metų, baronienė klausia grafo:
– Ar ponui grafui sukėlė sunkumų anglų kalba?
– Man visiškai ne. Anglams – taip, – atsakė grafas.

Grafas, liuksusinio viešbučio svečias, diktuoja užsakymą:
– Du virtus kiaušinius, vienas turi būti toks minkštas, kad skystas būtų ir baltymas ir trynys, o kitas toks pervirtas ir kietas, kad sunkiai įkąsčiau. Taip pat du gabalėlius šoninės, šaltos, bet iš vienos pusės apanglėjusios. Taip pat perdžiūvusių tarp pirštų trupančių skrudintos duonos gabalėlių. O sviestas turėtų būti toks sušalęs ir kietas, kad niekas pasaulyje negalėtų jo užtepti. Prašau taip pat kambario temperatūros silpnutės kavos.
– Tai labai komplikuotas užsakymas, pone, nežinau ar mūsų virėjai sugebės?
– O vakar, psiakrew, tai sugebėjo!

Viešbutyje grafas veda laiptais arklį.
– Bet šviesusis pone, – meldžia portje, – negalima viešbučio laiptais arklių vedžioti!
– Man labai gaila, – sako grafas, – tačiau, pastarąjį kartą lifte jis labai prastai jautėsi.

Grafui Anglijoje patarnauja labai jau ramus, išdidus ir niekuo nesistebintis – tikras anglas, liokajus Džeimsas.
Bevaikščiodamas parke, grafas suranda padvėsusį arklį.
Jis pasikviečia savo draugą ir sako:
– Sere, nuneškime arklį į mano kambarius.
– Bet kam?
– Mes paguldysim jį į vonią, tada aš paprašysiu savo liokajaus Džeimso paruošti man vonią. Jis nueis į vonią, o paskui grįš ir pasakys, kad ten arklys, o aš pasakysiu: „Žinau, Džeimsai“.
Vargais negalais atitempė jie arklį į vonią, abu sėdi verandoje, geria arbatą. Grafas šaukia liokajų:
– Paruoškite man vonią, Džeimsai…
– Gerai, sere.
Po tam tikro laiko liokajus sugrįžta ir sako:
– Vonia paruošta, sere.
– Džeimsai, bet gi ten arklys.
– Žinau, sere.

Grafas skambina telefonu namo. Atsiliepia kamerdineris:
– Klausau, šviesusis pone.
– Ar ponia namie? Noriu su ja pasikalbėti.
– Tuojau, ponia eina… Bet deja, šviesusis pone, ponia dabar užsiėmusi su savo meilužiu..
– Tai jie vėl daro kiaulystes mūsų vedybiniame guolyje?
– Taip, proše pana.
– Mano kabinete, stalčiuje yra pistoletas. Surask ir tuoj pat nušauk tą chamą ir tą pasileidėlę!
– Viskas padaryta, šviesusis pone. – po kiek laiko sako ištikimasis tarnas.
– Puiku. O dabar nušauk tą bjaurų mano žmonos šunį!
– Bet ponia niekad neturėjo šuns…
– Hhm… Ar tai numeris 33-44-55?
– Ne, tai numeris 44-33-55.
– Oi, tada atsiprašau. Apmilka. (Klaidelė).

Grafas po ilgo buvimo užsienyje grįžta į savo valdas. Viename iš kiemų laukia pakinkyti arkliai ir ištikimas tarnas Janas.
– Na ir kas naujo atsitiko dvare kol manęs nebuvo, Janai?
– Nieko naujo, šviesusis pone… Gal tik, kad Azorekas nudvėsė.
– Azorekas? Mano mylimiausias šuva? Kaip tai atsitiko?
– Prisirijo arklių dvėsenos ir pats nudvėsė.
– O iš kur dvare arklių dvėsena?
– Arkliai degė, tai ir nudvėsė.
– Kaip tai arkliai degė? Nuo ko?
– Nuo ugnies, šviesusis pone. Kai arklidės užsidegė.
– O kas uždegė arklides?
– Niekas. Nuo degančio dvaro užsidegė.
– Na miłość boska, tai ir dvaras sudegė? Kaip?
– Labai paprastai. Žvakelė prie jūsų mylistos uošvio grabo nuvirto ir užsidegė užuolaidos.
– Och! O nuo ko mirė mano uošvis??
– Ištiko širdies smūgis, kai šviesioji ponia – jo dukra pabėgo su tuo karininku, su kuriuo prieš tris metus susitikinėjo.
– Susitikinėjo prieš tris metus? Tai iš tikrųjų nieko naujo!
– Taigi sakau, šviesusis pone, kad nieko naujo.

Tęsinys kitą savaitgalį…

Duok žmogui žuvį ir jis bus sotus dieną…

Duok žmogui žuvį ir jis bus sotus vieną dieną.
Išmokyk žmogų žvejoti ir jam (tarkime, kad automobilį jau turi) dar reikės nusipirkti:
įvairiausių kietų ir minštų masalų ir jaukų, kastuvėlį, guminius batus, valtį, inkarą, virvę inkarui, gelbėjimosi liemenes, echolotą Deeper, echolotą ne deeper, navigaciją ir laikiklių visiems tiems prietaisams, paprasto valo, taip pat pinto, fluorokarbono, muselinio, karpinio, jūrinio valų… karabinų, segtukų, suktukų, pavadėlių, kabliukų, galvakablių, avižėlių, svarelių, sistemėlių, šėryklėlių, plūdžių, stabdžių plūdei, taip pat paprastų, spiningavimo, žemo profilio, karpinių, jūrinių, ir dar kitokių visokiausių ričių… reples, žirkles, valo kirpiklį, kabliukų rišiklį, tap pat įvairių kibimo signalizatorių, svingų, beždžionėlių, varpelių, viršūnėlių, krūvą teleskopinių kotų, krūvą neteleskopinių kotų, pikerių, fyderių, meškerių laikiklių, dėklą meškerėms, graibštą, kablį, griebtuvą, kukanų, sietelių, tinklelių, spiningų, voblerių, blizgių, žiedelių, dėžučių, krepšių ir dėklų įvairiausių, kabliukų išėmiklį, meškerės atkabiklių, poliarizuotus akinius, svarstykles, termosą, termopuodelius, kuprinę, bridkelnes, neperšlampamą kostiumą, kamufliažinius rūbus, pirštines, striukę, palapinę, pripučiamą čiužinį, sauso kuro, turistinių indų, vienkartinių indų, turistinių kėdžių, kilimėlių, šaltakrepšį alui ir dar 246 būtiniausius daiktus žvejybai.
O kad nenumirtų badu žiemą, jam dar reikės nusipirkti:
Termoapatinius, žieminį kostiumą, šiltus žieminius batus, įdėklus į batus, antkelius, pirštines, kepurę, kaukę, gelbėjimosi nages – smaigus, grąžtą ledui, žieminių meškerėlių, žieminio valo, avižėlių, muselių, sargelių, samtelį, žieminės žvejybos dėžę, kuprinę – kėdę, šildymo reikmenų, skysčių ir prietaisų ir dar didžiulę krūvą visokiausių daiktų.

Ar žinote kaip nustatyti žuvies amžių pagal akis?
– Kuo akys toliau nuo uodegos, tuo žuvis vyresnė.

Grafo P nuotykiai ir pasakojimai (2)

Skamba telefonas ir grafo tarnas pakelia ragelį:
– Alio? Labas vakaras. Deja, jo šviesybė grafas dabar negali prieiti prie telefono, jis nuėjo į tualetą pašikti… Gerai, aš jam perduosiu, kad malonioji ponia skambinot.
Grafas, viską girdėjęs, įsiutęs išeina iš tualeto ir pradeda šaukti ant tarno:
– Kretine! Tu neturi sakyti, kad aš tualete – kai kurių dalykų kilnūs ir kilmingi žmonės nedaro!
Kitą dieną vėl panaši istorija. Grafas visai pasiutęs iš pykčio:
– Psiakrew! Idiote! Gyvuly! Kiek kartų tau sakiau, kad tu neturi sakyti, kad aš tualete, kai kas nors skambina. Kitą kartą sakyk, kad aš, pavyzdžiui, bibliotekoje.
Kitą dieną vėl skamba telefonas ir tarnas atsiliepia:
– Alio? Labas vakaras. Ne, jo šviesybė grafas dabar negali prieiti… jis dabar bibliotekoje… Taip, manau, kad išeis netrukus, nes į biblioteką jis nubėgo labai greitai ir pirsčiodamas.

Į rūmus grįžta baisiai sumuštas grafas.
– Grafe, kas ponui atsitiko? – klausia kamerdineris.
– Gavau į snukį nuo barono Stefano.
– Nuo barono? Nuo to mažiuko! Matyt kažką rankoje turėjo!
– Turėjo. Lopetą.
– O ponas grafas? Ar… jūsų mylista neturėjote nieko rankoje?
– Turėjau. Kairę baronienės krūtį. Gražus daiktas, nesiginčysiu, bet kovai visiškai netinkamas.

– Kodėl, grafe, šaudėte į savo kolegą baroną Stefaną? – grafui užduoda klausimą pakamario teisme.
– Palaikiau jį šernu. Panašus iš toli.
– O kada supratote savo klaidą?
– Kada šernas pradėjo atsišaudyti.

– Janai, kada pastarąjį kartą medžiojome elnią? – klausia grafas tarno.
– Vakar, šviesusis pone.
– Na matai. O kodėl šiandien pietums vėl arkliena?
– Prašau atleisti, bet virėjas ruošia tik tai, į ką šviesusis ponas teikėtės pataikyti.

Grafas su grafiene važiuoja į bažnyčią mišioms.
Staiga grafas paliepia:
– Janai, suk atgal, kuo greičiau grįžtam namo!!!
– Bet šviesusis pone, kas atsitiko?
– Janai, bažnyčia juk visada stovi…

Tęsinys kitą savaitgalį…

Kaip bėga metai…

Sėdėjau eilutėje prie savo naujojo odontologo kabineto laukdama priėmimo ir žvalgiausi. Žvilgsnis užkliuvo už ant sienos kabančio odontologo diplomo, kuriame, aišku,  buvo jo vardas ir pavardė.
Perskaičiau ir staiga atmintyje iškilo aukštas, gražus tamsiaplaukis vaikinas su tokiu pat vardu ir pavarde, kuris, prieš kokį trisdešimt metų, kartu su manim mokėsi vidurinėje. Nejaugi mano  naujasis odontologas ir yra tas pats vaikinas? Kurį, beje,  buvau netgi truputį įsimylėjusi…
Tačiau jį pamačiusi, greitai atsikračiau tos minties. Tas, beveik plikas vyriškis su pražilusiais likusiais retais plaukais, išsikišusiu pilvuku, ir putniu, tačiau pilnu raukšlelių veidu buvo per senas, kad galėtų būti mano mokyklos draugu.
O gal? Po to, kai jis apžiūrėjo mano dantis, paklausiau ar kartais jis nelankė tos mano X mokyklos…
– Taip. Mokiausi toje mokykloje ir net buvau vienas geriausių mokinių, – kukliai nusišypsojo.
– O kuriais metais baigėte? – paklausiau.
Jis atsakė:
– Aštuoniasdešimt pirmais. O kodėl klausiat?
– Jūs buvote mano klasėje! – pasakiau nudžiugusi. Jis įdėmiai mane nužvelgė…
Ir…  Tada tas apgailėtinas, raukšlėtas, storas senis manęs paklausė:
– O kokio dalyko jūs mokėte?

© Vertalas iš interneto platybių

Savaitgalio skaitymai – Paskutinis išbandymas

Buvau laimingas. Aš buvau tiek laimingas, kiek tik galėjau įsivaizduoti.
Daugiau nei metus susitikinėjau su mergina, pagaliau pasipiršau ir mes nusprendėme susituokti. Mūsų tėvai buvo labai patenkinti, padėjo  ruoštis gyvenimui kartu, mūsų draugai buvo laimingi su mumis, laiminga buvo ir mano mergina…
Viskas buvo tarsi sapne.
Tik vienas dalykas nedavė man ramybės ir kartais neleido ramiai užmigti. Tai mano merginos jaunesnė sesuo. Ji buvo dvidešimties metų, rengdavosi gundančiomis trumpomis palaidinukėmis, ir kitais drabužėliais pernelyg neslepiančiais jos gražaus jauno kūno. Dažnai, kai aš būdamas pas juos sėdėdavau fotelyje, ji tarsi atsitiktinai atsisėsdavo taip, kad matyčiau jos dailias kelnaites. Tai nebuvo sutapimas,  ji taip nesielgdavo, jei kambaryje būdavo dar kas nors.
Vieną dieną mano merginos jaunesnioji sesuo man paskambino ir paprašė pakeliui iš darbo užeiti peržiūrėti vestuvinių kvietimų.
Kai atėjau, namuose ji buvo viena. Priėjo prie manęs taip arti, kad jutau jos saldų kvepalų kvapą.
Ir sušnibždėjo, kad nors aš jau beveik vedęs, ji vistiek manęs labai nori…
Kad ji negali suvaldyti savo jausmų…
Kad ir nenori suvaldyti…
Pasakė, kad nori pabūti su manim tik vieną šį kartą, kol aš su jos seserimi dar neprisiekėme vienas kitam meilės ir ištikimybės.
Buvau šokiruotas. Negalėjau ištarti nė žodžio.
Ji pasakė: “Einu viršun į miegamąjį, jei nori, ateik ir paimk mane, ilgai nelauksiu“.
Stovėjau kaip suakmenėjęs ir stebėdamas kaip ji kilo laiptais aukštyn siūbuodama klubais.
Kai jau buvo viršuje, nusimovė kelnaites ir numetė mano pusėn.
Aš dar akimirką pastovėjau, pasisukau ir nuėjau link durų.
Atidariau duris ir pasukau prie savo, priešais namą pastatyto, automobilio…
Pažvelgiau atgal.
Mano būsimasis uošvis stovėjo prie namo.
Jis nusišypsojo, priėjo ir su ašaromis akyse mane apkabino:
– Esame tokie laimingi, kad išlaikei šį mūsų mažą išbandymą. Negalėjome nė svajoti apie geresnį vyrą mūsų dukrai. Sveikas atvykęs į mūsų šeimą!

O šios istorijos moralas – visada laikykite prezervatyvą automobilyje …