Grafas buvo paskirtas Lenkijos ambasadoriumi, Londone. Po dviejų metų, baronienė klausia grafo:
– Ar ponui grafui sukėlė sunkumų anglų kalba?
– Man visiškai ne. Anglams – taip, – atsakė grafas.
Grafas, liuksusinio viešbučio svečias, diktuoja užsakymą:
– Du virtus kiaušinius, vienas turi būti toks minkštas, kad skystas būtų ir baltymas ir trynys, o kitas toks pervirtas ir kietas, kad sunkiai įkąsčiau. Taip pat du gabalėlius šoninės, šaltos, bet iš vienos pusės apanglėjusios. Taip pat perdžiūvusių tarp pirštų trupančių skrudintos duonos gabalėlių. O sviestas turėtų būti toks sušalęs ir kietas, kad niekas pasaulyje negalėtų jo užtepti. Prašau taip pat kambario temperatūros silpnutės kavos.
– Tai labai komplikuotas užsakymas, pone, nežinau ar mūsų virėjai sugebės?
– O vakar, psiakrew, tai sugebėjo!
Viešbutyje grafas veda laiptais arklį.
– Bet šviesusis pone, – meldžia portje, – negalima viešbučio laiptais arklių vedžioti!
– Man labai gaila, – sako grafas, – tačiau, pastarąjį kartą lifte jis labai prastai jautėsi.
Grafui Anglijoje patarnauja labai jau ramus, išdidus ir niekuo nesistebintis – tikras anglas, liokajus Džeimsas.
Bevaikščiodamas parke, grafas suranda padvėsusį arklį.
Jis pasikviečia savo draugą ir sako:
– Sere, nuneškime arklį į mano kambarius.
– Bet kam?
– Mes paguldysim jį į vonią, tada aš paprašysiu savo liokajaus Džeimso paruošti man vonią. Jis nueis į vonią, o paskui grįš ir pasakys, kad ten arklys, o aš pasakysiu: „Žinau, Džeimsai“.
Vargais negalais atitempė jie arklį į vonią, abu sėdi verandoje, geria arbatą. Grafas šaukia liokajų:
– Paruoškite man vonią, Džeimsai…
– Gerai, sere.
Po tam tikro laiko liokajus sugrįžta ir sako:
– Vonia paruošta, sere.
– Džeimsai, bet gi ten arklys.
– Žinau, sere.
Grafas skambina telefonu namo. Atsiliepia kamerdineris:
– Klausau, šviesusis pone.
– Ar ponia namie? Noriu su ja pasikalbėti.
– Tuojau, ponia eina… Bet deja, šviesusis pone, ponia dabar užsiėmusi su savo meilužiu..
– Tai jie vėl daro kiaulystes mūsų vedybiniame guolyje?
– Taip, proše pana.
– Mano kabinete, stalčiuje yra pistoletas. Surask ir tuoj pat nušauk tą chamą ir tą pasileidėlę!
– Viskas padaryta, šviesusis pone. – po kiek laiko sako ištikimasis tarnas.
– Puiku. O dabar nušauk tą bjaurų mano žmonos šunį!
– Bet ponia niekad neturėjo šuns…
– Hhm… Ar tai numeris 33-44-55?
– Ne, tai numeris 44-33-55.
– Oi, tada atsiprašau. Apmilka. Klaidelė.
Grafas po ilgo buvimo užsienyje grįžta į savo valdas. Viename iš kiemų laukia pakinkyti arkliai ir ištikimas tarnas Janas.
– Na ir kas naujo atsitiko dvare kol manęs nebuvo, Janai?
– Nieko naujo, šviesusis pone… Gal tik, kad Azorekas nudvėsė.
– Azorekas? Mano mylimiausias šuva? Kaip tai atsitiko?
– Prisirijo arklių dvėsenos ir pats nudvėsė.
– O iš kur dvare arklių dvėsena?
– Arkliai degė, tai ir nudvėsė.
– Kaip tai arkliai degė? Nuo ko?
– Nuo ugnies, šviesusis pone. Kai arklidės užsidegė.
– O kas uždegė arklides?
– Niekas. Nuo degančio dvaro užsidegė.
– Na miłość boska, tai ir dvaras sudegė? Kaip?
– Labai paprastai. Žvakelė prie jūsų mylistos uošvio grabo nuvirto ir užsidegė užuolaidos.
– Och! O nuo ko mirė mano uošvis??
– Ištiko širdies smūgis, kai šviesioji ponia – jo dukra pabėgo su tuo karininku, su kuriuo prieš tris metus susitikinėjo.
– Susitikinėjo prieš tris metus? Tai iš tikrųjų nieko naujo!
– Taigi sakau, šviesusis pone, kad nieko naujo.
Kalafioro blogas? Geras! 