Skamba telefonas ir grafo tarnas pakelia ragelį:
– Alio? Labas vakaras. Deja, jo šviesybė grafas dabar negali prieiti prie telefono, jis nuėjo į tualetą pašikti… Gerai, aš jam perduosiu, kad malonioji ponia skambinot.
Grafas, viską girdėjęs, įsiutęs išeina iš tualeto ir pradeda šaukti ant tarno:
– Kretine! Tu neturi sakyti, kad aš tualete – kai kurių dalykų kilnūs ir kilmingi žmonės nedaro!
Kitą dieną vėl panaši istorija. Grafas visai pasiutęs iš pykčio:
– Psiakrew! Idiote! Gyvuly! Kiek kartų tau sakiau, kad tu neturi sakyti, kad aš tualete, kai kas nors skambina. Kitą kartą sakyk, kad aš, pavyzdžiui, bibliotekoje.
Kitą dieną vėl skamba telefonas ir tarnas atsiliepia:
– Alio? Labas vakaras. Ne, jo šviesybė grafas dabar negali prieiti… jis dabar bibliotekoje… Ar ilgam?.. Ne, manau, kad išeis netrukus, nes į biblioteką jis nubėgo labai greitai ir garsiai pirsčiodamas.
Į rūmus grįžta baisiai sumuštas grafas.
– Grafe, kas ponui atsitiko? – klausia kamerdineris.
– Gavau į snukį nuo barono Stefano.
– Nuo barono? Nuo to mažiuko! Matyt kažką rankoje turėjo!
– Turėjo. Lopetą.
– O ponas grafas? Ar… jūsų mylista neturėjote nieko rankoje?
– Turėjau. Kairę baronienės krūtį. Gražus daiktas, nesiginčysiu, bet kovai visiškai netinkamas.
– Kodėl, grafe, šaudėte į savo kolegą baroną Stefaną? – grafui užduoda klausimą pakamario teisme.
– Palaikiau jį šernu. Panašus iš toli.
– O kada supratote savo klaidą?
– Kada šernas pradėjo atsišaudyti.
– Janai, kada pastarąjį kartą medžiojome elnią? – klausia grafas tarno.
– Vakar, šviesusis pone.
– Na matai. O kodėl šiandien pietums vėl arkliena?
– Prašau atleisti, bet virėjas ruošia tik tai, į ką šviesusis ponas teikėtės pataikyti.
Grafas su grafiene važiuoja į bažnyčią mišioms.
Staiga grafas paliepia:
– Janai, suk atgal, kuo greičiau grįžtam namo!!!
– Bet šviesusis pone, kas atsitiko?
– Janai, bažnyčia juk visada stovi…
Kalafioro blogas? Geras! 