Mėnesis: balandžio 2011

Politinis kadrilis ir viliotinis

Oficialūs šaltiniai rodo, kad Lietuvoje yra įregistruota beveik 40 įvairių partijų.
Bet ar yra mūsų Lietuvėlėje nors viena tikra partija?
Tokia piliečių grupė – specifinė organizacija palaikanti tam tikrą ideologiją? Su savo tikslais, savo programa, kurioje kažko siektų, kažką aiškiai ir suprantamai žadėtų?
Stebint paskutinį savivaldybių tarybų rinkimų ir merų rinkimų peripetijas bei kitus partijų gyvenimo įvykius, ko gero galima aiškiai pasakyti, kad ne – nebėr.
Partija lietuviškai – tai tam tikra atskirų veikėjų suburta šutvė, kurios tikslas – paimti valdžią. Koalicija lietuviškai – tai tam tikra dažnai chaotiškai iš partijų ar atskirų veikėjų susibūrusi šutvė, kurios tikslas tas pac – paimti valdžią.
Apie kokius rinkėjų priesakus ar įgaliojimus galima kalbėti, jei į koaliciją – kad ir su velniu, bile arčiau išvajotų pelningų ir įtakingų postų.
Seniai pasakyta, kad politikoje nėra nei draugų, nei priešų – yra tik interesai.
Gaila, bet politikoje nebėra ir idealų, tvirtos pasaulėžiūros, kartais ir garbės bei ambicijų.
Yra tik interesai.
Visų partijų programa viena – paimti valdžią, kad…
Ne – jokių “kad“. Paimti valdžią ir viskas. Bet kokia kaina.
Koalicijų sudėtys keičiasi kaip kaleidoskope.
Vilniaus konservatoriai pritarė koalicijai su “darbiečiais“, “tvarkiečiais“ ir V.Tomaševskio bloku (su visais buvusio saugumo priedais). Pritartų koalicijai ne tik su Galkinu, Palkinu, Malkinu, Čalkinu ir Zalkindu. Bet net ir su Jolkinu. Iš „Dvylikos kėdžių“.
A. Paulauskas dar ne taip seniai šaukęs, kad Darbo partijos vadas Viktoras Uspaskichas ir pašalintas prezidentas Rolandas Paksas yra užsienio specialiųjų tarnybų instrumentai, dabar savo partiją jungia prie vieno iš anų instrumentų partijos. Ir taip toliau ir panašiai…
Ką Lietuvoje reiškia ir kuo skiriasi skirtingų polių – kairiųjų ir dešiniųjų partijų ideologijos? Turbūt neatsakytų net partijų pirmininkai.
Tėvynės sąjunga -Lietuvos krikščionys demokratai, Lietuvos socialdemokratų partija, Liberalų sąjūdžio atstovai, Darbo partija ir Liberalų sąjūdis, Lenkų rinkimų akcija, Rusų Aljanso koalicija, partija “Tvarka ir teisingumas“ ir t.t. – bet kurie su bet kuriais ir bet kur gali susiporuoti dėl valdžios, dėl postų… Dėl valdžios ir pinigų.
Oi, ne, atsiprašau – dėl pažadų rinkėjams, ir kilnių idealų bei siekių  išdėstytų partijų programose vykdymo.

Internetinės didybės manijos lygiai

Internetinės didybės manijos lygiai:
1. Susikurti internete savo blogą. Kaip daugybė blogerių.
2. Susikurti internete savo gerą. Kaip koks Kalafioras ar vėliau Tomkus.
3. Susikurti internete savo svetainę. Kokį super-duper portalą apie viską.
4. Susikurti internete savo Vikipediją. Kaip kokią WikiLeaks – Assange’as arba bent Pipediją – Užkalnis.
5. Rašyti apie save tiesiai į Vikipediją. Kaip nesakysiu kas.

Kodėl Seimu beveik niekas nepasitiki?

Juk renkamės tuos, kuriais pasitikime. Bet patekęs į Seimą politikas susiduria su iššūkiais, problemomis ir visuomenės gyvenimo blogybėmis.
O iš dviejų blogybių politikas dažniausiai renkasi pinigus.
Kadangi žmones piniga gadina, didesnioji dalis Lietuvos žmonių – nesugadinti.

korupcija

Profesija – A.Kubiliaus sūnus

Balandžio pirmosios proga – nebloga idėja leitenanto Šmito sūnų pasekėjams aprašytiems Ilfo ir Petrovo.
„…pasitaiko atvejų, kai žmonės ieško ne tėvo, bet žinomo asmens, kad patys išgarsėtų ir sulauktų pripažinimo…“