Vieną speiguotą 1457 metų vasario 14 dienos rytą šviesiausiam ponui, Lietuvos didikui, Vilniaus vaivadai jo mylistai Jonui Goštautui medžiojant po tolimo Vilniaus užmiesčio – Žvėryno miškų kalvas, ant jo šoko didžiulis vilkas.
Skalijo šunys, skubėjo, bėgo artyn tarnai su vilyčiomis ir kitais ginklais!
Nors ir parverstam ant žemės, Goštautui pavyko išsitraukti kalaviją, ir besiblaškant iš išgąsčio nukirsti žvėriui leteną. Vargšas vilkas kaukdamas pašoko, persivertė kūliais ir ištrūkęs iš šunų apsupties baisiausiai šlubuodamas ir taškydamas kraują nubėgo gilyn į Žvėryno miškų glūdumas.
Drebančiomis rankomis Goštautas nukirstą vilko leteną įsimetė į kuprinę.
Sugrįžęs į savo palocius Zamkowoj (Pilies g.) ir atidaręs kuprinę, kilmingasis ponas Goštautas vietoje vilko letenos rado dailią moterišką ranką su rytų motyvais papuoštu kinų auksakalių darbo žiedu. Žiedu – kadaise jo pirktu iš tolimojo Gariūnų kaimo pakelės plėšikų ir prieš keletą metų dovanotu kunigaikštytei Elžbietai Druckai-Trabskai, antrajai jo žmonai.
Negera nuojauta nutvilkė Joną Goštautą…
Užbėgęs laiptais į vaivadienės apartamentus, pamatė ant lovos gulinčią, kraujais paplūdusią žmoną. Gulėjo apsikabinusi ranką su nukirstu delnu. Skubiai iškviestas geriausias ano meto Vilniaus medicinos mokslų daktaras – masteris cirulninkas Šoluchas nieko vargšei padėti nebegalėjo.
Liūdnas Vilniaus vaivada vėl tapo našliu.
Merginos, sveikinkit savo mylimuosius švelniai ir atsargiai…