Sandėris

Sergej Uzun (Фрумыч)

– Aš jus imu. Jūs man tinkate. – labai rimtu veidu pasakė moteris.
– Kaip tai suprasti – imu? – nesuprato Semionovas.
– Na… kaip mašiną. Vyriškį dabar reikia rinktis kaip mašiną. Jūs kažkoks kaip ne išmaitintas…
– Išmuitintas, – mechaniškai pataisė Semionovas. – Oho kokie dabar požiūriai madingi… Na prašom.
– Kokia rida? – rimtai paklausė moteris.
– Keturiasdešimt metų jau riedu, – sąžiningai atsakė Semionovas. – Tiesa, patikėkit… Niekada neapvyliau… Niekas nesiskundė…
– Keturiasdešimt? – nepasitikėdama dar sykį paklausė moteris. – Neatrodo…
– Ankstesnė šeimininkė tvarkinga ir rūpestinga buvo. Su tokia priežiūra dar keturiasdešimt laisvai riedėčiau.
– O kodėl atsikrato? – tęsė moteris.
– Kitą agregatą sau nusipirko. Ištaigingesnį, – paaiškino Semionovas. – Nebereikia tai ir atsikrato.
– Visi taip sako, – nusijuokė moteris. – Bobutė užsieninė atsargiai į bažnyčią važinėjo? O pats ko gero apdaužytas…
– Taigi keturiasdešimt metų, – gūžtelėjo pečiais Semionovas. – Keturiasdešimties metų kas gi ne apdaužytas? Bet nesu muštas rimtai, apdaila nesugadinta, burna užsidaro, važiuoklė irgi nieko. Tik šen ten užkabino, stuktelėjo, brūkštelėjo. Tiesa, vieną kartą buvau pavogtas, tai nugara buvo subraižyta.
– Matau, matau… Nieko. Nuo vagysčių mes apsidrausim, – pasitikinčiai pasakė pirkėja.
– Niekas, absoliučiai niekas negali būti apdraustas nuo vagysčių, – sukikeno Semionovas.
– Tai mes dar pažiūrėsim, – nutraukė linksmumą moteris. – O variklis? Nebarška? Greičių dėžė ten…
– Normaliai viskas. Kol kas problemų nebuvo. Ne nauja viskas, aišku, bet dirba. Dar palakstysiu, – užtikrino Semionovas. – Tik smulkmenos. Kartais kosėju, čiaudėju, šildausi…
– Taip… Na lyg ir tinka man. Ir išvaizda dar nieko. Jūsų salygos?
– Išvaizda! Truputis tiuningo ir svajonė, o ne eee… mašina bus.
Vadinasi taip, – pradėjo užlenkinėti pirštus Semionovas. – Pirmiausia ir svarbiausia – kuras, kad būtų kokybiškas!
– O gal, gal… kaip nors… – sumikčiojo moteris.
– Ne, ne, ne. Jokių salotyčių, makaronyčių. Mėsa. Daug mesos. Salotomis ar gi daug pavažinėsi? Suprasti reikia.
– O kuro sąnaudos didelės? – toliau abejojo moteris.
– Nemažos, – tvirtai pasakė Semionovas. – O ko gi jūs norite – beveik prestižinė klasė. Ir šitą… Kad kuro degalinėje visada būtų – jūsų rūpestis. Supratote?
– Supratau, – linktelėjo moteris.
– Techniniam aptarnavimui kai kada išleisti, – toliau lenkė pirštus Semionovas.
– O aš tada, tomis dienomis kaip? – sunerimo moteris.
– O dabar jūs be mašinos kaip? – šyptelėjo Semionovas. – Bet jūs nebijokit. Ne dažnai tai…
– Na gerai. Pažiūrėsim. Dar kas nors?
– Užvalkalus skalbti. O tai žinau – paskui prasideda: „nejaugi taip sunku nesutepti”, „kaip aš pavargstu” ir t.t. Mėgsti važinėti, prašau ir užvalkalus skalbti!
– Sudėtingoka kažkaip viskas… O šitą… mmm… – moteris paraudo, – O kokiu greičiu jūs galite važiuoti? Ar lengvai užsivedat? Kaip šaltu oru?
– O gal norėtumėte išmėginti, „test drive”, taip sakant? – galantiškai pasiūlė Semionovas…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s