Diena: sausio 20, 2010

Istorijos paslaptys – trumpa ir pamokanti interneto istorija

Juozas Š., iššifravęs visus senovės Egipto rašmenis ir kelias (beveik lietuviškas) runas, padarė išvadą, kad interneto istorija jau skaičiuojama ne penkiasdešimčia metų (nuo 1960), o kelis tūkstantmečius. Lietuviško genijaus tyrimo prielaidas patvirtina ir šiaurės Amerikoje rasti piešiniai ant uolų. Piešiniai vaizduoja pirmykštį žmogų žiūrintį į kažką, panašų į ugninį altorių. Patyrę archeologai gana greitai nustatė, kad žmogus žiūri pornografiją.

Nuo pat pirmųjų interneto dienų didžiulio populiarumo sulaukė virtualus seksas, arba seksas per atstumą. Anksčiau tą įgyvendinti padėdavo pašto balandžiai, kartais – berniukai pasiuntiniai. Vėliau, Australijos aborigenams atradus faksą, paplito seksas faksu. Įdomu, kad nuo žodžio „Faks“ kilęs ir kitas populiarus, panašaus skambesio, trumpesnis angliškas žodelis, dabar dažnai rašomas ant tvorų ir sienų.
Atsiradus internetui, suklestėjęs internetinis seksas, tapo to paties interneto galingu varikliu ir didžiule industrija. Anot blogerio Homero, pirmieji išplaukę į internetą ieškoti virtualios moteriškos auksinės vilnos, buvo argonautai (dabar vadinami – internautai) vadovaujami Jasono. Tik, patyrę įvairiausių nuotykių, sirenų vilionių jau tada iš interneto grįžo nebe visi. Todėl internautų įkvėpėjas ir vadovas Jasonas buvo ištremtas į Korintą, kadangi Korintas iki Diogeno interneto neturėjo. Vėliau panašius žygius kartojo Odisėjas, kurio vyrai, užvalgę internetinių lotoso lapų, pamiršo savo gimtinę.  Tai tiek žinių iš senovės Graikijos.

Su interneto atsiradimu visom vaivorykštės varsom pražydo ir seniausia profesija – spameriai. Spameriai vaikščiodavo po pirmykštes gyvenvietes ir džiugino gyventojus žinia gerąja – apie tai kaip galima padidinti įvairias kūno dalis.

Dėkingi už  gyvenviečių šeimininkai arba džiaugsmingai degindavo spamerius ant laužo, arba nukirsdavo jiems tas pačias kūno dalis. Ir tik tada džiaugsmingai  degindavo ant laužo.
Pirmasis spameris, dėl kurio nesėkmingos atakos buvo užfiksuotas Lietuvos IP adresas – Brunonas.  Lietuvon gerąją žinią vėliau atnešantys spameriai mėgdavo nešioti kryžiaus  ženklus, todėl buvo vadinami kryžiuočiais.

Įdomu tai, kad senovės Lietuvoje spamas dažnai ateidavo užrašytas runomis ant medinių lentelių, Getijoj ant pergamento, Rasuose – ant beržo tošies,  Aigypte – ant papiruso. Tik vargšai Izraelitai ir Rymo gyventojai gaudavo spaminius užrašus ant akmeninių ir molinių lentelių, todėl kažkam kartais kliūdavo ir keliasdešimt tonų spamo.

Pirmieji spameriai Amerikoje atsirado dar tada kai ten afroamerikiečių dar nė nebuvo – tebuvo tikri amerikiečiai – indėnai, ir keletas anglo- ir ispanoamerikiečių. Senovės indėnų rankraščiai pdf formate smulkiai vaizduoja kaip žiaurokai buvo nužudytas angloamerikietis spameris.

Taigi, vos tik internetui išsikerojus, didžiulį populiarumą įgavo blogai ir blogeriai. Jų vardai visiems žinomi. Tai Homeras, Horodotas, Hesiodas, Hipokratas ir nežinau.lt. Iš kitų lietuviškų ir nelietuviškų autorių blogų, paminėtini Gedimino laiškai (deja lotyniškai), Hendriko Latvio, Mykolo Lietuvio, Rotundo, Roizijaus, Volano blogai… O vienas iš pimųjų tikrai lietuviškų blogų – Donelaičio tinklaraštis „ Metai“ ir V. Palubinsko „Lietuva internete“.

Vėliau,  Lietuvai nesėkmingai papuolus okupantų – carinės Rusijos valdžion, dar vėliau – irgi rusiškos SSSR valdžion, internetas apdvėso. Tą įtakojo keletas priežasčių. Pirmiausia, tamsūs Rusijos imperijos valstiečiai tradiciškai bijojo virusų.  „ Pagausi virusą – serveris pakibs!“ – sakydavo ir baimingai žegnodavosi. Be to, ne spragsėdavo pele ant ikonų, o  joms melsdavosi. O sovietų sąjungoje sekso nebuvo, todėl ir internetas nebuvo reikalingas.

Šiais laikais internete atsiradus socialiniams tinklams,  paplito įvairios internetinės ligos ir priklausomybės.
Bet, su Dievo pagalba, blogų imperijoje ėmėsi rastis ir gėrio. Pirmasis „Geras“ – pradėtas jūsų nuolankaus tarno kuklaus  (besišypsančio Viešpaties) skribo Kalafioro. Antrasis – vieno iš Respublikos dienraščių žurnalistų (to kuris iki šiol neturi mobilaus telefono). Paskui pasipylė ir daugiau, net tapo madinga…

Tokie tad kol kas trumpi pastebėjimai apie internetą iš to paties interneto.

Po tuomi ir pasirašau:
2010 Viešpaties metuose,
Jūsų mylistų nuolankiausias tarnas,
Kalapijoras

Reklama

Po sesijos

Aplaistęs su kompanija sėkmingą sesijos pabaigą, vargšas studentėlis pabunda ryte kažkokiame viešbutyje. Šalia švytinti iš laimės simpatiška blondinė. Ji švelniai bučiuoja jam skruostą ir dar švelniau sumurkia:
– Tai nupirksi man žiedą su briliantu ir sportinę mašiną? – ir išbėga į vonią.
Studentėlis, kasydamas skaudančią galvą:
– Po galais, nieko neatsimenu, bet įsivaizduoju ko jai vakar girtas prišnekėjau.

Sandėris

Sergej Uzun (Фрумыч)

– Aš jus imu. Jūs man tinkate. – labai rimtu veidu pasakė moteris.
– Kaip tai suprasti – imu? – nesuprato Semionovas.
– Na… kaip mašiną. Vyriškį dabar reikia rinktis kaip mašiną. Jūs kažkoks kaip ne išmaitintas…
– Išmuitintas, – mechaniškai pataisė Semionovas. – Oho kokie dabar požiūriai madingi… Na prašom.
– Kokia rida? – rimtai paklausė moteris.
– Keturiasdešimt metų jau riedu, – sąžiningai atsakė Semionovas. – Tiesa, patikėkit… Niekada neapvyliau… Niekas nesiskundė…
– Keturiasdešimt? – nepasitikėdama dar sykį paklausė moteris. – Neatrodo…
– Ankstesnė šeimininkė tvarkinga ir rūpestinga buvo. Su tokia priežiūra dar keturiasdešimt laisvai riedėčiau.
– O kodėl atsikrato? – tęsė moteris.
– Kitą agregatą sau nusipirko. Ištaigingesnį, – paaiškino Semionovas. – Nebereikia tai ir atsikrato.
– Visi taip sako, – nusijuokė moteris. – Bobutė užsieninė atsargiai į bažnyčią važinėjo? O pats ko gero apdaužytas…
– Taigi keturiasdešimt metų, – gūžtelėjo pečiais Semionovas. – Keturiasdešimties metų kas gi ne apdaužytas? Bet nesu muštas rimtai, apdaila nesugadinta, burna užsidaro, važiuoklė irgi nieko. Tik šen ten užkabino, stuktelėjo, brūkštelėjo. Tiesa, vieną kartą buvau pavogtas, tai nugara buvo subraižyta.
– Matau, matau… Nieko. Nuo vagysčių mes apsidrausim, – pasitikinčiai pasakė pirkėja.
– Niekas, absoliučiai niekas negali būti apdraustas nuo vagysčių, – sukikeno Semionovas.
– Tai mes dar pažiūrėsim, – nutraukė linksmumą moteris. – O variklis? Nebarška? Greičių dėžė ten…
– Normaliai viskas. Kol kas problemų nebuvo. Ne nauja viskas, aišku, bet dirba. Dar palakstysiu, – užtikrino Semionovas. – Tik smulkmenos. Kartais kosėju, čiaudėju, šildausi…
– Taip… Na lyg ir tinka man. Ir išvaizda dar nieko. Jūsų salygos?
– Išvaizda! Truputis tiuningo ir svajonė, o ne eee… mašina bus.
Vadinasi taip, – pradėjo užlenkinėti pirštus Semionovas. – Pirmiausia ir svarbiausia – kuras, kad būtų kokybiškas!
– O gal, gal… kaip nors… – sumikčiojo moteris.
– Ne, ne, ne. Jokių salotyčių, makaronyčių. Mėsa. Daug mesos. Salotomis ar gi daug pavažinėsi? Suprasti reikia.
– O kuro sąnaudos didelės? – toliau abejojo moteris.
– Nemažos, – tvirtai pasakė Semionovas. – O ko gi jūs norite – beveik prestižinė klasė. Ir šitą… Kad kuro degalinėje visada būtų – jūsų rūpestis. Supratote?
– Supratau, – linktelėjo moteris.
– Techniniam aptarnavimui kai kada išleisti, – toliau lenkė pirštus Semionovas.
– O aš tada, tomis dienomis kaip? – sunerimo moteris.
– O dabar jūs be mašinos kaip? – šyptelėjo Semionovas. – Bet jūs nebijokit. Ne dažnai tai…
– Na gerai. Pažiūrėsim. Dar kas nors?
– Užvalkalus skalbti. O tai žinau – paskui prasideda: „nejaugi taip sunku nesutepti“, „kaip aš pavargstu“ ir t.t. Mėgsti važinėti, prašau ir užvalkalus skalbti!
– Sudėtingoka kažkaip viskas… O šitą… mmm… – moteris paraudo, – O kokiu greičiu jūs galite važiuoti? Ar lengvai užsivedat? Kaip šaltu oru?
– O gal norėtumėte išmėginti, „test drive“, taip sakant? – galantiškai pasiūlė Semionovas…