Mokslo naujienos – žurnalistinis tyrimas

Laiko mašina

išradėjas Ksenofontas Birba 
K. Jutūberio nuotr.

Nelabai visuomenei žinomas išradėjas iš Kaniūkų, Ksenofontas Birba, išgėręs keletą bambalių naminio alaus, savo pašiūrėje įkurtoje dirbtuvėje, pasijuto nušvitęs. Gal iš dangaus tas nušvitimas, gal ateiviai ryšį užmezgė… Nukreipęs tinkama linkme didžiulį kūrybinės minties antplūdį, iš seno traktoriaus dalių, liepos karnų ir mirusios bobutės audimo staklių per naktį sumeistravo laiko mašiną. Įkvėptas pirmtakų, savo išradimą pavadino chronomobiliu.

Išbandyti mašiną nutarė, pasikvietęs kaimyną Adrastą Vinkelį. Įpylė tam pradžiai, „ant drąsos” ir laiko mašinos pagalba, pasiuntė Vinkelį į 2000-uosius kaimo parduotuvėn parnešti pigesnio vermuto.

Po kiek laiko Vinkelis iš kažkur grįžo su buteliu vermuto, tačiau matyt dar girtesnis, nes visiškai nieko neatsiminė.

Po tokių sėkmingų mašinos bandymų, Ksenofontas Birba sugalvojo naują planą. Skudurynuose ar konteineriuose surasdavo po keletą senų džinsų ir susikrovęs į plastmasinį maišelį, eidavo į savo pašiūrę kur ir stovėjo paslaptingoji mašina. Perdirbtame sename traktoriaus „Belorus” spidometre nustatydavo maždaug 1976 – 1980-uosius metus, paties sukonstruotame lokatoriuje – miestelio turgų ir pasukdavo buvusį traktoriaus starterio raktelį. Kaniūkuose šviesa trumpam prigesdavo… Mašina veikė!

Sugrįždavo Birba tyliai. Su dviem pilnais maišais degtinės.

Būdamas gero būdo ir negobšus, kviesdavo savo mokslinį bendradarbį – kaimyną Vinkelį. Iš darbų arba kaimynių parėjusi Birbos pati Ansastazija, pašiūrėje išgirsdavo skambant dainas…

Kaimyno Adrasto įkalbinėjimams kam nors parduoti, pagarsinti išradimą, Birba nepasidavė.

– O kiek tam žmogui reikia, – sakydavo. Aš sukūręs mašiną pajaučiau, kad jei atiduočiau ją į blogas rankas, prasidėtų tokie dalykai… Mane tada kažkas lyg ir perspėjo: „saugokis blogosios rankos!”

Tačiau neapsikentusi begalinio girtavimo, įpykusi Ksenofonto pati Anastazija, vienąkart laiko mašiną sudaužė. Jai žodis „chronomobilis” visai su kuomi kitu asocijavosi.

Pagiringas, drebančiomis rankomis Birba mėgino sulipdyti, atstatyti savo nušvitusios minties kūrinį, tačiau visiškai nesisekė. Nepadėjo ir kaimyno Adrasto Vinkelio atnešti du bambaliai naminio alaus. Viskas buvo atkurta lyg ir idealiai, ir alus toks pat, bet nušvitimo nebuvo, mašina neveikė ir viskas. Buvo šalta ir nejauku, kaimynai iš nevilties tuštino paskutines, laiko mašinos pagalba gautos degtinės atsargas.  Užsnūdo… O kampe, pjuvenose smilko kažkurio numesta cigaretė.

Pabudo nuo tirštų dūmų. Vos spėjo abu iš pašiūrės išbėgti. Supleškėjo viskas.

Taip žuvo ko gero rimčiausias XXI-ojo amžiaus pradžios išradimas, galėjęs atnešti išradėjui tarptautinę šlovę ir didžiulius turtus.

– Ksenofontai, o žinai kiek butelių degtinės už Nobelio premiją nusipirkti galima? – klausdavo piktas mokslinis bendradarbis Adrastas.

– Velnio boba, – atsakydavo Birba, – nepagalvojau, kad ji ir gali būti ta „blogoji ranka”.

Tiesiogiai iš Kaniūkų – Kalafioras.lt

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s