Įsimylėjau

Velniai griebtų – atrodo įsimylėjau.
Beprotystė kažkokia.
Dabar verksiu per naktis pagalvėn, kandžiodamas lūpą, nuraudęs žiūrėsiu kaip ji kalba su kitais, dainuosiu serenadas po jos langu (jei ne per daug girtas) ir po bet kokiu langu (jei jau).
Palikinėsiu gėles ant slenksčio, nešiu (bet kokia proga) gėles jai, rašysiu anoniminius laiškus su prisipažinimais meilėje ir šiaip laiškus norėdamas pasirodyti išradingas ir nustebinti kuo nors, rašysiu ant asfalto (ten kur ji galėtų perskaityti) žodžius „Aš tave myliu“, dovanosiu pliušinius meškiukus, pavasarinių ir madingų aromatų kvepalus, lydėsiu namo tamsesnėmis gatvelėmis, mėginsiu surasti jos elektroninio pašto slaptažodį, kad sužinočiau apie jos slaptus ryšius, mažiau gersiu alaus su draugais, kad būčiau su ja, ieškosiu geriau apmokamo darbo, kad galėčiau ją nusivežti ten kur tik jinai panorėtų.
Pasakosiu nesąmones – iš paskutiniųjų stengdamasis prajuokinti, darsyk pamatyti žavią jos šypseną.
Turėsiu vaikščioti šalia ir klausytis kaip ji žavisi paukštukais Kauno zoologijos sode, grožisi gėlytėmis Belmonte, pjaustyti ant medžių žievės savo ir jos vardus su širdele, kabinti ant Užupio tilto spyną su išgraviruotais mūsų vardais, laukti valandų valandas kol ji pasimatuos eilinę bliuzelę parduotuvėj, greitai tvarkyti prišnerkštą savo būstą laukiant jos ateinant, žiūrėti į ją rytais be makiažo ir vis tiek atkakliai tvirtinti, kad ji gražiausia pasaulyje, vaikščioti kartu į kiną ir žiūrėti verksmingus moteriškus romanus ir melodramas, per televizorių vykstant krepšinio rungtynėms žiūrėti eilinį paverkimą iš Rosamunde Pilcher kolekcijos, stengti atsiminti blogas jos dienas ir jos jūrų kiaulytės gimtadienį…
O dar susipažinti su jos mama!
Aha. Pagalvojau. Atrodo praeina…