Visiškai nepavykus pažintims internete, nutariau laimės paieškoti kitur.
Pradžiai, susižinojau ko dažniausiai ieško moterys…
Ko ieško moterys.
Čia sąrašas trumpesnis negu vyrų:
16 metų – princo ant balto žirgo.
26 metų – princo, nebūtinai su baltu žirgu…
36 metų – nebūtinai princo, bet nors su arkliu.
46 metų – arklio, nebūtinai balto.
Darsyk pasižiūrėjęs veidrodin, nutariau, kad esmi kažkur tarpe tarp princo ir arklio.
Gal arklio pusėn arčiau, bet ką jau darysi. Ir nusprendžiau.
Geriau susipažinti kavinėje.
Sėdžiu kavinėje. Jau padariau šimtą.
Ir staiga prieš akis pamatau savo beveik svajonių merginą!
(Aišku, tikra idioto svajonė dažniausiai turi kaimyno žmonos pavidalą…
Bet aš gi nekaltas, kad tas avinas tokią moterį netyčia gavo!)
O šita beveik panaši…
Kaip Puškino apdainuotas genijus, grožio grynojo… – nemažos apimties ir t. t.
Pradėjau nervingai galvoti, kaip čia priėjus ir ją užkalbinus…
Padariau dar šimtą – drąsai…
Gal pasakyti “Labas, susipažinkime?“ Ne… Banalu. Paprasta.
“Labas, gal galėčiau tave pavaišinti?“ Ne… Perdaug tiesmukiška. Tipiška…
Užsisakiau dar šimtą… Pagalvojau…
Prisiminiau instrukcijas ir komplimentų rinkinį iš interneto, ir ryžausi:
– Labas! Žiūriu į jus ir galvoju: ar dar išgėrus, ar jūs jau man patinkat…?
Tyli. Apsimeta mat, kad nepastebėjo.
O man jau įkvėpimas atsiranda:
– Aš jus jau kažkur mačiau?
-Taip, taip, būtent todėl aš ten daugiau ir nevaikštau. – grubiai atsakė.
Bet man jinai rodosi vis gražesnė. Ir aš nesudedu ginklų:
– Tuoj baigsiu taurę ir aš – po jūsų kojom!
– Man nereikia pigių dovanų.
– Po kokiu ženklu jūs gimusi? – vis dar mėginu užmegzti pokalbį.
– Po “Nesiparkuoti“.
Taip. Nieko gero nežadanti pradžia.
Prisiminiau komplimentus!
– Panele, kaip jūs šiandien puikiai atrodote!.. Jūsų akys… – pradėjau…
– Jūs visoms gražioms merginoms taip sakote? – šyptelėjo.
– Ne, gražioms merginoms aš kai ką kito sakau… – leptelėjau.
Žiūriu – vėl susiraukė. Reikia skubiai taisyti padėtį:
– Jums labai tinka ši šukuosena! Tiesiog neįsivaizduoju jūsų nuplikusios!
– Jūs toks protingas! – kažkodėl kreivai šypsosi.
– Sakyk man tu! – įsidrąsinau ir padariau dar šimtą…
Užgroja muzika ir aš kviečiu savo jau beveik visai svajonių moterį šokti.
„Reikia kalbėti, sakyti komplimentus, reikia…“ – galvoju. – “Gal tada ir telefono numerį pasakys?“
– Mergaite, jūs taip maloniai kvepiate! Ką šiandien gėrėt? – žaismingai pakuždu.
– Žinai, o tu tampi labai panašus į kampą. Kuo daugiau laipsnių, tuo bukesnis.
– Jūsų dantys kaip tikri perlai… – iš kažkur prisiminiau.
– O tu esi tikrus perlus matęs? – klausia nepatikliai.
– Na, nelabai, bet perlines kruopas mėgstu…
Vėl negerai – susiraukė, kaip naginė. Ot velnias! Ir šokis jau baigiasi…
Reikia skubiai dar ką sugalvoti! Komplimentą!
– Žinai, tu, kaip tokia apkūni moteris, labai mažai prakaituoji…
Susinervino ir pradėjo rinktis daiktus.
– Pas tave ar pas mane? – mėginu dar… (O gal tik apsimeta, kad pyksta?..)
– Ir ten ir ten – tu pas save, aš pas save.
Aš žinau, kaip padaryti moteriai malonumą! – griebiuosi paskutinio šiaudo.
-Tada dink iš akių.
Senu papratimu norėjosi tik sušukti:
„Tebūnie triskart prakeikti fašistų tankai ir tas, kuris nufirino mano čemodaną!..“,
ai ne tai…
– Tebūnie triskart morka ta, kuri įdėjo tokių komplimentų sąrašą internete!“
Ir vėl likau niūniuoti savo mėgstamos:
Pavasaris – vynui sudie! Ruduo – sudie, mano meile…
Kalafioro blogas? Geras! 